Vienas iškiliausių visų laikų džiazo saksofonininkų, klarnetininkas, grupių lyderis ir kompozitorius Davidas Murray’us jau viešėjo „Vilnius Jazz“ festivalyje 2008-aisiais su savo „Black Saint Quartet“, o šįkart Europos ture suvienijo savo ir ugningojo norvegų ritmo tandemo talentus.

Flateną ir Nilsseną-Love taip pat jau girdėjome viename projekte šio festivalio scenoje – trio „The Thing“ programoje prieš trejus metus.

Su amerikiečių saksofono legenda jie pradėjo rodytis Europoje tik šiemet. Šio trio repertuaras – Murray’aus kompozicijos bei improvizacijos kitų scenos garsenybių, tarp jų – Yusefo Lateefo, Butcho Morriso, Arethos Franklin, kūrybos temomis.

Džiazo istorijoje nedaug muzikantų prilygtų Davidui Murray’ui produktyvumu ir išradingumu. Nuo atvykimo į Niujorką 1975-aisiais jis išleido savo vardu per 150 albumų. Tačiau svarbu net ne kiekis, o jo savitumas, išskiriantis kūrėją iš kitų džiazo grandų. Anot kritikų, tai – būdingas jam pasitikėjimas tradicija net ir laisviausio improvizacinio polėkio akimirkomis ir kartu atvirumas naujoms idėjoms.

Saksofonininkas jau karjeros pradžioje pelnė daug žadančio muzikanto reputaciją. Jo skonį formavo džiazas, bliuzas ir gospelas. Gimęs Oklande Davidas vaikystėje su broliais ir tėvais grojo bažnyčioje, muzikos jį mokė motina vargonininkė.

Tačiau greitai Murray’aus idealai pasikeitė. „Pomona“ koledže Los Andžele saksofonininko mokytoju tapo Ornette Colemano bendražygis trimitininkas Bobby Bradfordas. Čia užsimezgė Davido draugystė su rašytoju Stanley Crouchu, tapusiu neoficialiu jo viešųjų ryšių agentu ir populiarintoju.

1975-aisiais įsikūręs Niujorke Murray’us tvirtai pasuko laisvojo džiazo pranašų Alberto Aylerio ir Archie Sheppo keliu. Jo mėgstama leksika tapo deformuoti tembrai, ekstremaliai stiprus, šaižus, pasiekiantis aukščiausius registrus garsas, laukinio polėkio improvizacijos. Jis eksperimentavo su S.Crouchu įkurtoje studijoje „Studio Infinity“.

Niujorko keliai saksofonininką suvedė su Sunny Murray’um, Oliveriu Lake’u, Antony Braxtonu, Donu Cherry, Lesteriu Bowie, Franku Lowe’u ir kitais laisvojo džiazo galiūnais. Saksofonininkas sulaukė paskatinimo iš Cecilo Tayloro ir Dewey Redmano.

1976-aisiais Murray’us su O.Lake’u, Hamietu Bluiettu ir Juliusu Hemphillu įkūrė mitiniu tapusį „World Saxophone Quartet“, su kuriuo pradėjo ilgametę intensyvią veiklą. Dar po poros metų jis subūrė ir savo kvartetą, oktetą bei kvintetą, atsidėjo šiems kolektyvams, nors pasitaikydavo jo kelyje ir kitų partnerių – nuo Gvadelupės būgnininkų iki Pietų Afrikos šokėjų ir muzikantų.

10 dešimtmečio Murray’aus kūryba dažnai siejama su „fusion“, „world music“, afrikietiškomis įtakomis. Tuo metu jis rašė muziką ir kino filmams, dirbo su „Urban Bust Women“ šokio kompanija, kitais teatralais, aranžavo Duke Ellingtono, Paulo Gonsalveso, Nato Kingo Cole’o ir kitų didžių džiazo kūrėjų kompozicijas.

Negana to, Murray’us sukūrė dvi operas – „The Blackamoor of Peter the Great“ styginiams ir balsams (2004) pagal Aleksandro Puškino poemas bei bopo operą gospelo chorui „The Sysiphus Revue“ (2008).

2006-aisiais saksofonininkas atgaivino kvartetą „Black Saint Quartet“ atiduodamas duoklę legendinei italų kompanijai „Black Saint“, kurioje išleido net 17 albumų su „World Saxophone Quartet“, Randy Westonu, Dave’u Burellu, Lawrence’u „Butch“ Morrisu, Olu Dara, Anthony Davisu, Craigu Harrisu, Johnu Hicksu, Jamesu „Blood“ Ulmeriu, Donu Pullenu, Steve’u Colemanu ir daugeliu kitų bendražygių. Tai buvo vienas sėkmingiausių jo kūrybos periodų.

Pastaraisiais metais menininką įtraukė projektai su vokalistais. Viena jo mūzų tapo soulo žvaigždė Macy Gray, papuošusi ne vieną jo albumą ir pasirodžiusi su Murray’aus bigbendu Paryžiaus „Jazz A La Villette“ (Paris), Londono džiazo, „North Sea Jazz“ bei kituose festivaliuose. Pirmajame jo naujo kvarteto „Infinity Quartet“ albume įsiamžino ir Gregory Porteris, o antrajame – kalbamojo žodžio meistras Saulas Williamsas.

Dar viena etapinė Murray’aus diskografijoss naujiena – albumas su pianistu Geri Allenu ir būgnininke Terri Lyne Carrington.

Apie Murray’ų sukurti keli dokumentiniai filmai: „Speaking in Tongues“ įamžino jo 1978-1988 metų kūrybos laikotarpį, „Jazzman“ – 1997-uosius, o „Saxophone Man“, išleistas „Arte“ 2007-aisiais – to meto portretą.

Muzikas yra apdovanotas „Grammy“, „Bird Award“, danų „Jazzpar Prize“, „Ralph J.Simon Rex Award“, pripažintas „Village Voice“ 9 dešimtmečio muzikantu, pelnė kitų titulų, tarp jų – „Pomona“ koledžo garbės daktaro.

Norvegų kontrabosininkas ir kompozitorius Ingebrigtas Håkeris Flatenas žinomas „Vilnius Jazz“ publikai iš legendinių Skandinavijos grupių „The Thing“ ir „Atomic“ bei amerikietiškos „The Young Mothers“ projektų festivalyje.

Jis studijavo džiazą Trondheimo konservatorijoje, vėliau savo braižą formavo grodamas su įvairomis Skandinavijos ir užjūrio grupėmis.

Mokytojais Flatenas vadina Dereką Bailey, George’ą Russellą, Chrisą McGregorą, kino režisierių Ingmarą Bergmaną, o įkvėpimo šaltiniais – pank muziką ir šiuolaikinį popsą, kasdienybės vaizdus ir garsus. Kritikai lygina kontrabosininką su tokiomis garsenybėmis kaip Paulas Chambersas, Wilburas Ware’as, Charlie Hadenas, Malachi Favorsas.

Be Ingebrigto žingeidumo ir lankstumo būtų sunku įsivaizduoti „The Thing“, „Free Fall“, „Atomic“, „Scorch Trio“ projektus. 2004-aisiais improvizuotojas debiutavo ir kaip lyderis su savo suburtu „Chicago Sextet“, o nuo 2011-ųjų jo estetikos ir filosofijos reiškėja tapo Ostine (Teksasas, JAV) įkurta grupė „The Young Mothers“.

2009-aisiais atvykęs į Teksasą, bosininkas įkūrė ne tik grupę, bet ir avangardo festivalį „Sonic Transmissions“, suvienijusį panko, hiphopo, „free“ džiazo ir „indie“ scenas. Kritikai pripažįsta, kad norvegas atvėrė vietos muzikams naujas teritorijas ir ženkliai kilstelėjo alternatyvios kūrybos kartelę Ostine.

Flatenas koncertavo ir įrašinėjo muziką su Frode Gjerstadu, Dave’u Rempisu, Bobby Bradfordu, the „AALY Trio“, Kenu Vandermarku, Stephenu Gauci, Tony Malaby, Danielu Levinu, Dennisu Gonzalezu and daugybe kitų džiazo meistrų. Jis daug kartų figūravo tarp geriausių įtakingo džiazo žurnalo „Downbeat“ kritikų apklausose.

Būgnininkas, kompozitorius, prodiuseris Paalas Nilssenas-Love džiazuoja nuo paauglystės, nes užaugo džiazo klube, kuriam Stavangeryje vadovavo jo tėvai. Tai nulėmė jaunuolio karjerą.

Jau studijuodamas džiazą Trondheimo universitete jis būrė grupes ir sulaukė tarptautinio pripažinimo. Devyniolikmetis Paalas įkūrė kvartetą „Element“, kuris vėliau tapo kitų jo projektų pagrindu, nutiesė būgnininkui kelią bendradarbiauti su Iainu Ballamy and Chrisu Potteriu.

1996-aisiais muzikantas persikėlė į Oslą, kur tapo grupių „Vindaloo“, „SAN“ , Håkono Kornstado trio ir kvinteto, Frode’s Gjerstado trio nariu, o vėliau susitelkė į savo paties projektus ir bendradarbiavmą su švedų improvizuotojais Stenu Sandellu ir Matsu Gustafssonu.

1999-aisiais Paalas Nilssenas pagrojo savo pirmąjį solinį rečitalį ir nuo tada liko ištikimas šiam amplua, nes solo muzikavimas, jo įsitikinimu, „leidžia suprasti, kas iš tikrųjų esi“.

Vienu metu reikštis įvairiose grupėse tapo būgnininko darbo metodu. Anot jo, visi muzikanto kultivuojami stiliai ir amplua – tai vienos visumos detalės, o grojimas – procesas, kurio kiekvienas naujas kūrinys yra ankstesniojo tąsa.

Nesulaukęs nė 30-ties, Paalas Nilssenas įsitvirtino džiazo pasaulyje kaip vienas ryškiausių Europos būgnininkų. Be trio „The Thing“, jis groja grupėse „Atomic“, „School Days“, „Territory Band“, „FME“, Frode‘s Gjerstado, Steno Sandello bei „Scorch“ trio, duetuose su Kenu Vandermarku, Johnu Butcheriu, Matsu Gustafssonu, vargonininku Nilsu Henriku Asheimu ir garso menininku Lasse Marhaugu. Jis taip pat yra Peterio Brötzmanno tenteto narys.

Būgnininkas nuolat koncertuoja Europos ir JAV festivaliuose bei klubuose, įsiamžino daugiau kaip 50-yje kompaktinių diskų. Paalas rengia Osle savo improvizacinės muzikos festivalį „All Ears“, ketina steigti vinilo plokštelių įrašų kompaniją.