Keturi festivalio "Vilnius Jazz'94" koncertai pasiūlė dešimti programų, kurios įvairavo nuo roko parafrazių ("Jimmi Hendrix Project") iki polistilistines "Workshop de Lyon" samplaikos, apimdamos ir fusion, ir, matyt, Lietuvoje ilgam šaknis įleidusi free, ir netgi M.Melford bliuza. Gyvenimas vercia rinktis, kartais ir daug ka prarandant, tad jūsų dėmesiui - lapkricio 4-osios ir 6-osios koncertu įspūdžiai.

Danieliaus Praspaliauskio kvartetas, apdairiai pavadinęs savo programa "Gyvenimo turgus", sąmoningai sulaužė bet kokius stilius, vientisumo, dramaturgijos rėmus, nors ir visiškai neatsisakydamas dvieju pastarųjų. Kaip ir dera "gyvenimo turgui", kompozicijoje dominavo muzikos priemoniu chaotiškumas, eksponuojamas tiek tutti, tiek solo. Tačiau ir chaose galima įžvelgti dėsningumo pradų: šios užduoties ėmėsi A.Gurinavičius, kuriam laikui likęs scenoje vienas. Keleto jo muzikavimo minučių užteko, kad atsiradus logikai, prisimirštų gyvenimo beprasmybė: kontrabosas su savo "alter ego" - į atmintį įrašytu jo paties ostinato - paneige tai, kas viešpatavo prieš ji ir po jo, kas siejasi su neišvengiamu turgaus padrikumu - atsitiktiniais garsais, bildesiais ir pan.

Myra Melford (JAV), anot 1991 ir 1992 m. žurnalo "Down Beat" kritikų, - tai talentas, nusipelnęs didesnio pripažinimo. Deja, tikriausiai jis nebus pelnytas Lietuvoje - viešnia iš Amerikos tvirtai uzėmė Vilniaus scenoje autsaiderės vieta. Kad ir kaip būtų nemalonu rašyti, bet plokščias garsas, banalus pasažai, technikos stoka, kaskart, M.Melford pasiekus tam tikro stiprumo emocija, verčianti ją "tvarkytis" su klaviatūra delnais ir kumščiais, ir ypač - M.Melford sugrota "bliuzo stiliaus parodija" (kitaip nepavadinsi) atskleidė, kad raidelė "p" ("piano") šalia jos vardo pasirodė buvęs tik taip ir nepasiteisines avansas - pianizmas čia net nenakvojo…

Trio iš Estijos idomiausias buvo instrumentarijumi - girdejome dombra ir fleitas, free dziazo lauke bandancias kovoti su kietu mušamuju ir elektrines gitaros garsu. Bet dėl viso kito… Atrodė, kad atlikėjams visiškai pakaktu pirmuju penkiu minučių savo mintims ir jausmams atskleisti - toliau kartojosi vis tas pats. Tai ypač akivaizdu buvo Lietuvos aleatoristų kontekste - per keturis vakarus musiškiai jau buvo ganėtinai išsėmę, atrodytų, bekrantes stiliaus galimybes. Viena kita gaivesnė stiliaus kompoziciju gaidelė - folklorines intonacijos ar eksperimentai su muzikinio kompiuterio irašais vis dėlto skendo ne itin išmoningos aleatorikos liune…

Uztat penktadienio vakaras (tiksliau naktis - koncertas baigėsi gerokai po pirmos) paliko stulbinančius ispūdžius. Talentingos "Workshop de Lyon" kompozicijos buvo grindžiamos muzikiniu samoju, leidžiančiu jungti prieštaringus dalykus - geidulingas Šanson intonacijas ir gedulingos eisenos ritmą, pilnakraujus saksofonų duetus ir ekscentrišką kontraboso puantilizma. Išsiskyrė grupes lyderio M.Merle improvizaciju melodizmas, atskleidęs, jog talento, intuicijos arba racionalumo dėka aleatorika, free ir pan. taip pat gali tapti kai kuo daugiau negu padriku garsų švaistymu.

Ir galiausiai - festivalio puošmena, pateisinusi visa jį nuo pirmos iki paskutiniosios gaidelės: "The Zawinul Syndicate". Nežinau, kokio zanro reikia, aprašant tokius koncertus - ditirambo, himno, glorijos, disertacijos? Gal išrikiuoti daugybe šauktukų, gal - retorinių klausimų… Kokios gamtos dovanos reikia, kad į valandą pusantros sutalpintum europinės ir orientalinės muzikos tūkstantmečius? Kokio lygio intelekto, kad prasmingai suderintum skirtingas, tokias nepanašias muzikines tradicijas, kurios gyvuoja ir plėtojasi vienu metu? Iš kur toji laisvė su šypsena groti sudėtingiausia muzika, klausa, kai puikiai girdi ir save, ir savo kolegas, jauti visą įelektrintą sale? Neiprastas, sintezatoriaus pakoreguotas gerklinis dainavimas (o gal - ritualinis giedojimas?), puikūs boso G.Veasley soliniai epizodai, paprastas J.Josepho ritmas su R.Thomo perkusijų permušimais, A.Chatterjee gitaros rifai, j.Zawinulo klavišinių tembrų ir technikos priemonių kaita ir virš visko - elektroninis, tirštas, įvairiausiu metamorfoziu kupinas "saundas", dominuojanti pentatonika, gramzdinantys į nirvaną ir atlikėjus, ir salę… Tai tik bendri bruožai to, kas slepiasi po pavadinimu "The Zawinul Syndicate", ir kas bus irašyta i Vilniuje grojusių dziazo korifėjų analus.

Taigi festivalis tapo savotiška orientalizmo ir aleatorikos akistata. Jei ją suvoksime kaip taikią diskusiją, orientalizmas pasirodė nepalyginti iškalbingesnis, jei kaip principinį ginčą - aleatoriką gavo nokautą. (Kalbant be uzuolankų, ji pasirodė kaip pretenzinga senyva moterelė, po nauja kosmetika (deklaracijomis) vis bandanti paslepti savo anaiptol ne jauną ir ne patrauklų veidą. Ir jos "jaunatviškai" maištinga siela - jau ne dadaistinė, todėl nešokiruoja, ir ne futuristinė, todėl ne novatoriška, nevedanti į nepatirtą nežinomybę kaip septintąjį dešimtmetį. Vienintelė reakcija, kurią ji kelia - tai atlaidi, o kartais pagiežinga šypsena). Nežinau, ko dar reikia jos adeptams, kad suprastų - leisti sau atlikti tokios stilistikos muzika, kad ji būtų įdomi ir nepaverstų salės masinio žiovulio vieta, gali tik ypac ryškios asmenybes. Grojant standartus, galima pasislėpti, grojant free, ar nebaisu pasijusti scenoje "nuogam"?..

Bet tiek to. Bet kuriuo atveju festivalyje pergalę švente pats festivalis, su savo geru organizavimu, prodiuserio A.Gusčio atkaklumu, remėjų dosnumu ir klausytojų dėkingumu. "Per kančias į žvaigzdes" - šis aforizmas, manau, tiktu visam "Vilnius Jazz'94". Tik kad 1995-aisiais tų kančių būtų mažiau, o žvaigzdzių - nors tiek, kiek šiemet.