1990 metų 2-ąjį spalio savaitgalį Kauno sporto halėje buvo Lietuvos pop žvaigždės Džordanos Butkutės šou, be to vyko garsaus savaitraščio, skirto abiejų lyčių onanistams, teatralizuotas teismo procesas, Vilnių "drebino" žemdirbių suvažiavimas, todėl tikėjausi, jog šiame intensyvaus kultūrinio ir politinio gyvenimo fone kuklus Europos avangardinio džiazo festivalis "Vilnius Jazz '90" liks nepastebėtas. Deja, deja - jau į penktadienio koncertus bilietus reikėjo "šaudyti", o šeštadienį buvo tikras anšlagas. Kuo skyrėsi šis festivalis nuo dviejų praėjusių ? Visų pirma, nebuvo atsitiktinių atlikėjų. Tokios žvaigždės, kaip Courtney Pine ir "Itchy Fingers", žinoma, papuošia bet kokį mainstreamo festivalį, bet avangardinio džiazo kontekste jiems lieka tik paprasčiausių linksmintojų vaidmuo. Šiemet Vilniuje beveik nesigirdėjo svingo, bliuzo ar bopo, užtat pakako aleatorikos ir minimalizmo.

Šveicarų grupė "Habarigani" lyg ir nubrėžė gaires visam festivaliui. Nepaprastai originalus kvartetas, nors ir nesaksofoninis, daug kam primenantis taip neseniai girdėtą kvartetą "Rova", grojo muziką, kurios bruožai dominavo beveik visų festivalio atlikėjų grojime: naujų formų ieškojimas, plati erudicija, neįprasti instrumentų deriniai, laisvė daugiau kūrybiniame negu atlikimo procese.

Festivalyje atlikėjų lygis šiais metais buvo bene stabiliausias (ir aukščiausias). Nors neišgirdome tokių superpūtikų, kaip C.Pine'as, bet nebuvo ir visiškų nuobodybių, išskyrus vieną gal kiek silpnesnį duetą iš kengūrų šalies, bet viską išpirko egzotika ir aborigeniškas šou. Užtat daug įdomiau etninė muzika buvo panaudota maskviečio Michailo Alperino siuitoje, kurią jis atliko kartu su pūtiku Arkadijumi Šilkloperiu bei vokalistu Sergejumi Starostinu.

M.Alperino siuitoje netikėtu aspektu atsiskleidė rusiškos muzikos grožis, kas organizacijos "Pamiatj" nariams turėtų atrodyti beveik šventvagystė. Kitai Alperino tautiečių grupei iš Sverdlovsko "Vilnius Jazz '90" buvo paskutinis pasirodymas prieš išvykstant į Izraelį. Ir nors ant saksofonisto rūbų abu trikampiai, paprastai sudarantys Dovydo žvaigždę, drastiškai žvelgė žemyn, muzikoje buvo išlaikytas "apoloniškumo" ir "dioniziškumo" balansas. Tai vienintelė grupė festivalyje, vis dar jautusi nostalgiją 7-ojo dešimtmečio džiazo ieškojimams, ir nors grojant priešpaskutinę kompoziciją, nuostabią Ornette'o Coleman'o baladę "Lonely Woman", salėje liko tik keliolika vienišų moterų, dauguma išėjo greičiausiai todėl, jog dar nebuvo suvirškinę gigantiškos muzikos porcijos, prieš tai pateiktos originalaus trio iš Austrijos, "Jubilo Elf", fantastiškai jungiančio naująją Vienos mokyklą, bebopą, pankdžiazą, minimalizmą, new age, džiazroką, etninę muziką, laisvą improvizaciją, performance, šiuolaikinę poeziją ir t.t. į vieną visumą ir tuo pat metu visiškai neatrodančio eklektiškai. Ne mažiau fantastiškos ir vokalistės Elfi Aichinger (festivalio buklete kažkodėl tapusios vyru) galimybės. Nors vokalo srityje labiausiai visus sužavėjo jau iš praeito festivalio pažįstama Sayncho Namčylak iš Tuvos. Senieji budistų išminčiai sakė, jog viskas, ką girdime, yra Budos balsas, bet per Sayncho pasirodymą balso aidas virpėjo pačioje sielos gilumoje. Kartu dalyvavę trombonistas iš Austrijos ir trombonistas iš Šveicarijos buvo šaunūs, bet po pernykščių brolių Bauerių galėtų nustebinti nebent pats Georg'as Lewis.

Labai netikėtą požiūrį į vokalą, akordeoną ir likimą pademonstravo duetas iš Šveicarijos "Fatali". Jų pasirodymo nuotaika buvo tokia, kokia ir turėtų būti neseniai susituokusios, vienas kitą mylinčios avangardistų poros. Šveicarų fatalistų šeima atsiskleidė taip nuoširdžiai, jog per tą nuoširdumą kai kas spaudoje vos nesuabejojo jų profesionalumu. Užtat Olandijos avangardo elitas su Guus'u Janssen'u priešakyje bent jau dėl profesionalumo abejonių nesukėlė niekam. Janssen'o trio, o ypač seksteto, pasirodymas buvo vienas ryškiausių festivalyje. Tiesą pasakius, sekstetas turėjo būti nonetas, bet čia koją pakišo Maskva. Šis, galima sakyti, mikroskopinis nukrypimas - festivalio programoje vienintelis ir beveik nepastebimas, užtat buvo viena papildoma grupė pakeliui iš Rusijos į Izraelį, apie kurią jau minėjau. Tai byloja apie aukštą organizacinį lygį šiais sunkiais Lietuvai laikais. Aš kažkaip neprisimenu, ar buvo nors vienas Birštono džiazo festivalis, kuriame išgirstum visus atlikėjus, kurie buvo paskelbti iš anksto. Beje, olandai atsivežė ne tik "gyvą" muziką, bet ir krūvą plokštelių, o melomanai desperatiškai bandė pasirinkti, nes dažnam visoms plokštelėms trūko pinigų. Kalbant apie pačią muziką, tai greičiau panašu į europinio avangardo kvintesenciją, o publiką iš hipnozės pažadino tik "kalinka" ir P.Čaikovskio pirmojo fortepijoninio koncerto įžanga. Šalia šios brigados "brigadininko" pianisto Janssen'o ypač išsiskyrė subtilus violončelistas ir kompozitorius iš JAV Tristan'as Honsinger'is. Bet, ko gero, svarbiausias festivalio akcentas buvo kito violončelisto, Stuart'o Jones'o iš Anglijos, solinis pasirodymas, kurį dėl įvairių netikėtų elektroninių efektų galima būtų traktuoti ir kaip atrakcioną, jei ne daug daug muzikos. Šių efektų fone žmogaus balsu kalbanti violončelė sukėlė nenusakomą jausmą, kurį gudrutis pavadintų repetatyvinių struktūrų sukelta hipnotine būsena, poetas-nihilistas - sielos orgazmu, o mistikas-ezoterininkas - nirvanos atspindžiais. Neveltui violončelė buvo mėgstamiausias Iljičiaus instrumentas...

Jauno vengrų kilmės pianisto iš Jugoslavijos Stevan'o Kovac'o Tickmayer'io koncertas buvo dinamiškas, seksualus ir laisvas - koks ir turėtų būti jauno avangardisto pasirodymas. Muzika, inspiruota ne tiek Debussy, kiek J.Cage'o sonatų ir interliudų preparuotam pianinui, prikaustė žiūrovų dėmesį tik pirmas 10 minučių, kitas 40 buvo kiek sunkiau, bet reikia nepamiršti, jog Tickmayer'io pasirodymas buvo priešpaskutinis festivalyje, kai klausytojai jau buvo prifarširuoti tokio muzikos kiekio, kokio ir metams užtektų.

Tarp Lietuvos džiazmenų šiemet negirdėjome mušamųjų intelektualo Tarasovo ir saksofonisto Čekasino, kuris, beje, per praeitus du festivalius parodė neįtikėtinai silpnas programas.

Vyto Labučio trio, 1988-ais pasireiškęs kaip "Vyšniausko kvartetas be Vyšniausko", 1989-ais pateikęs vieną iš originaliausių programų, šiame festivalyje grojo šaltą, profesionalų ir sudėtingą džiazą, kuris pasimiršo su paskutine nata.

Pasigedau festivalyje Arvydo Jofės. Įspūdis po "Birštono '90" dar neblėsta.

Firmos "ECM" propaguojamos muzikos fanai, ypač mėgstantys norvegų trombonistą Torbjorn'ą Sunde'ą, turėjo progos pasigėrėti "naujojo amžiaus" (new age) muzika su džiazo, etniniais ir roko prieskoniais, atliekama Skirmanto Sasnausko kvarteto. Subtilūs melodiniai labirintai trombonu ir dūdmaišiu bei vokalizės a la Pedro Aznaro nuteikė kaip romantiška melodrama. Tiesa, miegančių buvo, tik nežinia, ar dėl to kalta neįprastai didelė šiems laikams ir festivalio dvasiai cukraus dozė, ar snobizmas. Nepadėjo ir intensyvus Daliaus Naujokaičio žadinimas mušamaisiais. Išėjus iš kolektyvo Tomui Kutavičiui, Dalius liko vienintelis "žadintojas", ir nežinia, trukdantis ar padedantis "vis giliau gilintis". Fizine savo energija šis būgnininkas nenusileidžia dvejus metus jį keitusiam "antinui" Linui Būdai.

Dalių Naujokaitį galima laikyti ir vienu iš lyderių Juozo "Mahavishnu" Milašiaus grupėje "Gitarmanija". Nors bukletas tikino, jog veltui tikimės hardo, pasirodė, jog veltui nesitikėjome. Jų kompozicija "Perpetuum Mobile" nuo pavasarinio Birštono iki rudeninio Vilniaus pasistūmėjo nuo O.Messiaen'o link J.Hendrix'o. Aprūpinus ansamblį plačiagerkliu vokalistu, gebančiu dainuoti angliškai, J.Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla įeitų į sunkiojo roko istoriją kaip vienas geriausių Europoje trash stiliaus grupių lopšys, o ant Vilniaus architektūros paminklų vietoj "Slayer" puikuotųsi "Gitarmanija".

Juozas Milašius kartu su Petru Vyšniausku ir atrakcionus mėgstančiu amerikiečių būgnininku Jim'u Meneses'u publikos buvo bene šilčiausiai sutikti ne vien dėl cirko elementų, bet ir dėl nuostabios muzikos. Bet tikrai pasaulinio lygio džiazą išgirdome iš netikėto kvarteto, išdygusio iš dviejų duetų: Vyšniauskas-Gotesman'as-Volkov'as-Gaivoronskij'is. Šis kvartetas ir baigė festivalį. Išeinant iš Profsąjungų kultūros rūmų, gausybė Muzikos likučių dar tęsėsi iš paskos kaip sintetiniai makaronai Vyšniauskui nuo ausų iš dailaus vakarietiško Jim'o Meneses'o flakonėlio. Į galvą užklydo du netikėti klausimai - kas yra rimtoji muzika, jeigu džiazas - lengvoji, ir kiek dar yra tokių žmonių kaip Antanas Gustys, kurie galėtų pakeisti visą Kultūros ministeriją.

Grįžęs į miegantį (ne tik tiesiogine prasme) Kauną, namo ėjau pėsčias - pradėjau vykdyti griežto taupymo programą, nes esant tokiai kasmetinei "Vilnius Jazz '90" bilietų kainų progresijai, nežinia, kokios sumos gali prireikti 1991-ųjų rudenį...