Šeštadienio naktį, pasibaigus "Vilniaus džiazo" jam session, gitaristas Vladas Slavinskas (J.Milašiaus projekto dalyvis) man pasakė: "aha, gerai, Linai, būtinai apie viską parašyk. Parašyk, kas gerai, kas blogai". Galiu prisiekti, kad Vladas sugebėjo pasakyti taip, jog nebuvo girdėti jokios ironijos. Bet man tai nuskambėjo kaip savaime (muzikantui) suprantamas palinkėjimas "pašokti pagal architektūrą". Kadangi aš šokėjas gan prastas, šiuo konkrečiu atveju man labiau norėtųsi "džiazingai" paimprovizuoti popieriuje viena sena, bet madinga (džiaze tai vadinama standartu) tema - ENERGIJA (jauti jėgą?, pure energy, absolute power etc.). Temos forma - "Vilnius Jazz' 98" festivalio koncertų programa.

Laikantis elementaraus formos nuoseklumo, reikėtų pradėti nuo pradžių, nuo įžangos. Įžanga čia būtų festivalio atidarymas Šv.Kristoforo klube. Originalus koncerto padažas (instaliacinės dekoracijos ir paties maestro Donato Katkaus įvaizdis) kėlė veikiau "Muzikinio veiksmo festivalio" (kurio šiemet, deja, nebuvo) atidarymo įspūdį, nei panėšėjo į džiazo fiestos pradžią. Tačiau, pažvelgus į tai, kas vyko vėliau, t.y. į postmodernų polistilistinį mišinį, pavadintą "Vilniau džiazu" (kai pagalvoji, tai šis žodžių junginys - Vilniaus džiazas - galėtų būti universalus lietuviškas terminas, skirtas panašiems polikultūriniams reiškiniams apibūdinti), šis "kristoforiškas" atidarymas atrodo kone simboliškas. O dėl energijos - čia jos ir buvo tiek, kiek būna prieš pradedant groti - suderinus instrumentus ir būgnininkui kaukštelėjus lazdelėmis, rodant tempą.

Tikrieji džiazo koncertai prasidėjo romantiškai akademinio danų džiazo "etiketės" - Niels Thybo trio - pristatymu nešildomoje "Profsąjungų" rūmų salėje. Danų džiazo mokykla šaltoka, bet jai būdinga ypatinga grojimo kultūra. Salės temperatūra koncerto pradžioje tarsi ir padėjo pajusti danų neįgarsinto mezzo-pianinio džiazo šiaurietišką erdvę: lyg tuštumą, lyg vėsumą (cool?); juk ir Hemingwayus kartą prisipažino, jog gerokai išbadėjęs (ne pabadavęs, o iš tikrųjų peralkęs) Paryžiuje jis kur kas geriau suprato Cézanne'ą. Ypač ausis džiaugėsi žymiojo danų bosisto Bo Stiefo grojimu, tiesiog absoliučia džiazo boso specifikos enciklopedija. Gaila, bet toji temperatūra, galbūt padėjusi koncerto pradžioje, jo viduryje jau vertė ilgėtis Pietų Amerikos ritmų bei kitokios - karštos energijos. Situacijos anaiptol negelbėjo ir prastokas neįgarsintas fortepijonas.

Jei danų muzikavimas asocijavosi su vėsumu, tai po jo grojęs Nielso Wogramo kvartetas man piršo tikro vokiško konstruktyvaus ekspresionizmo keliamus įspūdžius: tiesmuką energiją ir egzistencinį riksmą uždarame tvarkingame kambaryje. "Profsąjungų" kavinėje teko išgirsti nuomonę, kad tai - tikras europietiškas džiazas. Echt. Ką gi, konstruktyvus ekspresyvumas iki šiol būdingas daugeliui Europos kompozicijos mokyklų, nors man pačiam išties profesionaliame jaunųjų vokiečių grojime buvo girdėti ir juodųjų kūrybinės krypties - M-Base - intonacijų, ypač temose.

Penktadienio vakaro kulminacija - "triukšmingiausio" Lietuvos gitaristo Juozo Milašiaus projektas, kurį galima pavadinti "Gitara kvadratu ir amerikietiškai atsipalaidavęs D.Naujokaitis"; pastarasis jau groja "visiškai atpalaiduotais raumenimis" daugeliu prasmių, tarp jų ir tiesiogine. Daliui Niujorkas ir jo atmosfera aiškiai į naudą, o mums belieka apgailestauti beveik netekus geriausio tėviškėlės būgnininko, tobulėjančio "laisvės šalyje" bei besiruošiančio ten ir pasilikti.

Vargu ar Juozo projektas tilpo į džiazo sampratos rėmus (nebent tie rėmai vilnietiški, į kuriuos telpa bene viskas, kas tiesiog patinka džiazą mėgstantiems), bet faktas, kad Juozo muzikos, kaip ir visų nuo žemės atsiplėšti bandančių objektų, energija tikrai stipri ir tiesi kaip pats atsispyrimas. Įdomu, kada ir koks bus skrydis.

Atėjus šeštadieniui, savaime norėjosi kažko savaitgališko - spalvingo, energingo, gal net, taip sakant, šventiško. Šio noro sąlygotas buvo ir mano - įnoringo klausytojo - asociacijų srautas. "Vilnius Jazz" festivalio numylėtinės Sainkho Namchilak balso galimybės ir diapazonai šiame sraute patys savaime atrodė kaip įvairūs personažai, į kuriuos ši talentinga aktorė greitai ir lengvai persikūnija. Kompozicijos, kurių potėpiai platūs kaip "didžiosios šalies" lygumos, buvo gerokai literatūriškos ir anaiptol ne kupinos audioinformacijos visais atžvilgiais: pradedant muzikiniais solo, baigiant A.Samsonovo - klarnetisto-DJ'aus - "miksais"; todėl salėje dėsningai norėjosi kokio nors vizualaus sprendimo - šviesos kompozicijų ar video.

Dainiaus Pulausko projektas tikrai nieko nestokojo savaitgališkiems šio kuklaus rašinio autoriaus poreikiams. Sekstetui pradėjus groti, vietoje lyg ir žadėto fusion pasigirdo lietuviškas "Art Ensemble of Chicago" variantas, vėliau virtęs inteligentišku, įvairiaplaniu ansambliniu muzikavimu su geros kompozicijos pamatais; jis gal ir nebuvo toks gaivališkas kaip A.E. of Ch., bet (cituojant festivalio leidinį) energiją iš tiesų spinduliavo. Geras ansamblis su dviem būgnininkais (labai skirtingomis, vienas kitą papildančiomis asmenybėmis) buvo tikrai "fusioniškas"; ir nors (kaip dažnai tokiais atvejais) buvo rizikingai balansuojama arti ribos "sudėjom, ką žinojom ir suspėjom", šis polistilistinis lydinys išvirė skanus.

Šeštadienio vakaras - karščiausias savaitgalio taškas - žadėjo "Vilnius Jazz" klausytojams itin kontrastingą muzikantų sudėties atžvilgiu programą: pusę vakaro vieną vienutėlę Ivą Bittovą, o kitą pusę - ypač gausingą atlikėjų Vladimiro Čekasino projektą. Tuo tarpu muzikiniu atžvilgiu bendrybių buvo ne taip jau mažai. Pagrindinės iš jų būtų bene klausimas "o kurgi čia paslėptas tas džiazas?" ir teatriškumas. Nuo pat I.Bittovos išėjimo į sceną tapo aišku, kad ji gali būti "buvimo tame, ką darai" etalonu - tiek atsipalaidavimu (tarsi muzikuotų savo namų virtuvėje) bei gamtišku natūraliu ritmo pojūčiu, tiek ryškiai išspinduliuota (gal nebus per skambu sakyti) in prado moteriškąja energija, kurios spinduliavimą stebint kažkodėl norėjosi cituoti visai ne džiazo pasaulio klasiką: "alles ewig weibliche zieht uns hinan". Bet, nepaisant tokių poetiškų emocijų šuorų, į pabaigą ėmė lysti nemaloniai blaivinančios mintys, kad, be puikių artistinių intarpų, labai pagyvinančių solinį koncertą, kažko dar norėjosi. Gal kontrastuojančių šios "čekų Laurie Anderson" gyvumui buitinių dekoracijų, gal videovaizdo, - tiesiog kad megztųsi artistinis dialogas su kažkuo, kas, pvz., labiau klubinėje atmosferoje galėtų būti pati publika. Šiaip ar taip, bet kuluaruose greitai pralėkė gandas, kad visi festivalyje parduodami Bittovos CD buvo išpirkti per 15 minučių. Jei tai tiesa - tai teiginys, kad mūsų publika pati nežino, ko nori, yra tiesiog priešo tarnybų provokacija.

Dėl savo teatriškumo maestro V.Čekasino muzikinė misterija, palyginti su I.Bittovos pasirodymu, regėjosi kaip prašmatnus proginis renginys. Šį įspūdį stiprino Ansamblio "pesni i pliaski imeni sebia" muzikinis-manekeninis-cirkinis veiksmas, polistilistinis sceninis sprendimas (bigbendas su visa "bandiška" stilistika kairėj, maestro ir vizualioji pusė vidury, vokalas ir combo dešinėj) bei paties V.Čekasino įvaizdis. Patsai reginys, taip sakant, 100% čekasiniškas, atrodė tarsi nukaręs kažkur iš viršaus margas amorfiškas daiktas, vis dėlto tampantis energetiškai veiksmingu dėl paties Čekasino kibirkščių, paverčiančių deguonį ir vandenilį "gyvuoju vandeniu". Molodiec, ansambel!

Įvardijus šeštadienio vakarą "karštuoju tašku", reikėtų kažkaip įvardyti ir sekmadienį, bet, kad ir kaip jį pavadintum, jo popietė Vilniaus džiaze buvo triukšminga, ypač legendinio Fredo Fritho projekto su būgnininku Chrisu Cutleriu dėka. Fritho muzika išties reprezentuoja avangardinio roko (džiazo?) ir didelio megapolio dvasią. Taigi ir vilnietiškas jo projektas nebuvo kokia išimtis - abu muzikantai puikiai žinojo, ką nori pasakyti, ir darė tai tenkindamiesi minimaliais judesiais, nors daugelis (daugelis, turiu galvoje, Fredo gerbėjų) su manimi sutiks, kad energijos iškrovos tarpais buvo tokios, lyg abu muzikantai lakstytų po sceną kratydami galvas ir instrumentus, paįvairindami akustinius triukšmus elektroniniais. Ir nors man, išlepintam F.Fritho šio dešimtmečio pradžios avangardinio pop su minimalizmo elementais, keletą kartų nostalgiškai užsinorėjo kažko panašaus į senuosius "rumuniškus šokius" (pamenate eksperimentus su sampleriu?), - išgirdus subtiliausią dueto kompozicijos pabaigą tikrai jau nebetrūko nieko.

Dauguma klausytojų, atėjusių į antrą popietės koncerto dalį tik tam, kad išgirstų gyvą gitarinio avangardo legendą (F.Fritho pasirodymas iš antros koncerto dalies organizatorių buvo perkeltas į pirmą), ganėtinai nusivylė pamatę scenoje prancūzus - Claude Barthelemy ir Daunik Lazro kvartetą. Nors šie muzikantai buvo pristatyti kaip ypač originalūs ir grojantys įvairių stilių muziką, man jie daug kuo priminė O.Colemano "Prime Time" periodą, lengvai apimtą mažakraujystės. Puikiai valdantys instrumentus muzikantai grojo nei sau, nei publikai, muzikos energiją nukreipdami kažkur į orą. Gal ir tikrai čia kaltas tas šimtus kartų keiktas lietuviškas oras, nes koncerto metu daug klausytojų išėjo iš salės į kavinę traukydami pečiais.

Sekmadienio vakare tūlam lietuviui turbūt galima rodyti įvairiausius margaspalvius fokusus ir eksperimentus kvadratu, bet įtariu, kad tai nepadėtų jam priversti užmiršti, jog ryt (anksti!) - į darbą. Nepaisant Jūsų nuolankaus tarno hipertrofuoto pareigingumo, amerikiečių (sekmadienio vakaro) koncerto metu daugybę kartų mano širdyje poškėjo šampano kamščiai festivalio rengėjų garbei - aš užsimiršdavau, užsimiršdavau, kad net! Nors saksofonisto Arthuro Blythe'o kvarteto muzikantai buvo pristatyti kaip eksperimentatoriai, vos pagrojus jiems keletą natų tapo akivaizdu, jog eksperimentas yra tai, kas skambėjo festivalyje iki jų. Sekmadienio vakarą skambėjo tyras džiazas, laisvas kaip pačios Valstijos - tiesiog nesinorėjo nei mąstyti, nei juo labiau diskutuoti apie kažkokius meninius rezultatus, tokia laisve kvėpuojant. Kartais nereikia nieko negirdėto ar naujo, kartais būna žavesys, ir tiek, nors ir panašus į tai, ką esi tūkstančius kartų girdėjęs iš įrašų. Vyrai, gali sakyti, ne grojo, o patys buvo džiazas, ir atrodė, niekas jiems nesukliudys - nei lūžtantys klavišai (pačioje koncerto pradžioje nulūžo juodas fortepijono klavišas, pralinksminęs muzikantus), nei lietuviškas oras. Paskutinįkart niurktelint į tą, jau kiek įkyrėjusią, "energiją", atrodė, jog šiame ansamblyje abu baltieji muzikantai (Simon Nabatov - fortepijonas ir Mark Helias - kontrabosas) turėjo pastarosios daugiau nei juodieji (lyderis Arthur Blythe ir būgnininkas Cecil Brooks Trečiasis), todėl piršosi mintis apie du potencialius duetus.

Išties jau ir mūsų krašte galima kaskart palepinti džiazines sielas ir jausmus (anaiptol nebūtinai klausytojų ambicijas) - dėkui asmenims, sugebantiems "nepalankiu oru" sulipdyti margaspalvius, bet tikrai skoningus renginius, kurių dramaturginė forma puikiai tinka gal ir eklektiškiems, bet (labai norėtųsi, kad taip būtų) "džiazingiems" paimprovizavimams popieriuje. O baigiant mintį apie džiazo paieškas polistilistiniame festivalio muzikos audinyje, vėl iškyla smagusis terminas Vilniaus džiazas, kuris, anot šauniojo sostinės žemaičio, tiesiog "yra tai, kas priverčia suklusti". To ir norėtųsi pasilinkėti kitą rudenį.