36th Vilnius Jazz Festival. 12-16 October, 2022

2019.10.01

Į „Vilnius Jazz“ sceną sugrįžta legendinis pianistas Alexander von Schlippenbach!

Gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijoje laisvasis džiazas sėkmingai prigijo Europoje. Jungtinė Karalystė, Nyderlandai bei Vokietija tapo žanro formavimosi centrais. Tokios asmenybės kaip Evanas Parkeris, Derekas Bailey, Misha Mengelbergas, Albertas Mangelsdorffas ar Peteris Brötzmannas esmingai keitė ligtolinę džiazo estetiką formuodami savitą muzikinį žodyną.

Tačiau žanro istorija neįsivaizduojama be fenomenalaus pianisto Aleksanderio von Schlippenbacho, atvėrusio duris į naujų formų karalystę.

Vienas ryškiausių Vokietijos bei Europos laisvojo džiazo kūrėjų po 31-metų pertraukos sugrįžta į „Vilnius Jazz“ sceną! Šįmet 81-ąjį gimtadienį atšventęs Aleksanderis neketina sustoti. Jis toliau rašo muziką, koncertuoja bei įrašinėja albumus.

Gludino savitą skambesį

Susidomėjimas garsų pasauliu A. von Schlippenbachą pasiekė apie dešimtuosius jo gyvenimo metus. Vis tik 1938-aisiais gimusio muziko gyvenime visų pirma reikėjo pergyventi Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu, kaip kartą prasitarė Aleksanderis, minčių apie muziką nė būti negalėjo. Svarbiausia buvo – likti gyvam, kad vėl išgirsti akordeonu grojantį tėvą ar pianinu skambinančią mamą.

Nurimus karo griausmui A. von Schlippenbachas pradėjo lankyti mokyklą, kurioje išgirdo boogie-woogie melodijas. Pamažu bandydamas atkartoti išgirstus garsus jis atrado bliuzą bei džiazą, kurie atėjo per legendinio Williso Conoverio laidas ‚Amerikos radijuje“ bei džiazo žinovo Joachimo-Ernsto Berendto knygas. Galiausiai gyvai išgirdęs pianistą Oskarą Petersoną, jis galutinai suvokė, kad gyvenimą norįs pašvęsti muzikai.

Kiek vėliau, gautus pinigus jis išleisdavo JAV džiazo korifėjų vinilinėms plokštelėms. Jaunasis Aleksanderis degė susižavėjimu amerikietiškuoju džiazu. Jis nuolat klausydavosi Charlie‘io Parkerio, Theloniuos Monko, Duke‘o Ellingtono ar Charles‘o Minguso albumų. O sutviskus laisvojo džiazo žvaigždei virš JAV padangės, tuometinį Kelno aukštosios muzikos mokyklos studentą, pasiekė Ornette Colemano bei Cecyl Tayloro įrašai. Juos išgirdęs, Aleksanderis nusprendė, kad atėjo metas atsisakyti grojimo akordų progresijomis ir verčiau kibti prie savito skambesio gludinimo darbų.

Būtent studijuojant Kelne formavosi savitas A. von Schlippenbacho estetinis-muzikinis suvokimas. Džiazu besižavintis jaunuolis įnirtingai krimto ir klasikinės muzikos mokslus bei stropiai analizavo Vienos naujosios mokyklos atstovų kūrybą, o ypač Arnoldo Schönbergo ir Antono Weberno.

A. Schönbergo išplėtota dvylikos tonų technika padarė milžinišką įtaką A. von Shlippenbacho kūrybai, kurioje improvizacija darniai susiliedavo su netradiciškai panaudotomis dvylikatonėmis gijomis. Tokius savo studijų eksperimentus, pianistas yra pavadinęs laisvuoju atonalumu.

Eksperimentinė smėlio dėžė

Studijų metais A. von Schlippenbachas susibičiuliavo su puikiu trimitininku bei vienu iš būsimųjų Vokietijos laisvojo džiazo flagmanu – Manfredu Schoofu ir įsiliejo į jo kvinteto gretas. Tačiau 1966 m. Aleksanderio idėja suburti orkestrą susilaukė palaikymo iš Berlyno džiazo festivalio organizatorių, tad nieko nelaukęs A. von Schlippenbachas ėmėsi darbų.

Turėdamas platų pažinčių ratą, pianistas subūrė Gunterio Hampelo kvarteto, M. Schoofo kvinteto ir P. Brötzmanno trio narius bendram tikslui ir 1966 m. lapkričio 3 d. debiutavo Berlyno filharmonijoje kaip „Globe Unity Orchestra“ kolektyvas. Taip prasidėjo vieno įstabiausių laisvojo džiazo orkestrų muzikos istorijoje gyvavimas.

Skirtingais laikotarpiais prie „Globe Unity Orcehstra“ branduolio taip pat prisijungdavo ryškiausios to meto džiazo asmenybės: Evanas Parkeris, Tomaszas Stanko, Albertas Mangelsdorffas ar Anthony Braxtonas. Kiekvienas šių muzikantų įnešdavo dalelę savitumo į bendrą orkestro kūrybinį kraitį.

Aleksanderio suburtas „Globe Unity Orchestra“ – bekompromisis muzikinis darinys, savotiška eksperimentinė smėlio dėžė, kurioje užgimdavo ir relizuodavosi pačios įdomiausios to meto Europoje muzikinės idėjos. Šis kolektyvas pelnytai gali būti statomas į vieną gretą su esmingai laisvojo džiazo bei improvizacinės muzikos suvokimą pakeitusiu legendiniu „The Art Emsemble of Chicago“.

Free jazz atsiradimas glaudžiai susijęs su sociopolitiniais procesais JAV bei Europoje. Pats Aleksanderis į bandymus politizuoti orkestro veiklą žvelgia rezervuotai. Pasak maestro, kolektyvas gimė visų pirma dėl muzikos, politiniai aspektai nebuvo pirmaeiliai, tačiau nostalgiškai priduria, jog kartais ima atrodyti, kad grodami laisvąjį džiazą ir improvizacinę muziką anuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, jie galėjo kažkokiu slaptu būdu prisidėti prie būsimos Berlyno sienos griūties. Taigi, orkestro padaryta įtaka gali būti matuojama ne tik muzikiniais, bet ir netiesioginiais sociopolitiniais matais.

Paskutinysis „Globe Unity Orchestra“ koncertas įvyko 1987 m. Čikagos džiazo festivalyje. Vėlesniais metais, kolektyvas pasirodydavo tik savo 40-mečio bei 50-mečio progomis.

Nutrūkus „Globe Unity Orchestra“ veiklai, Aleksanderis didelių ansamblių idėjos nenumarino. Soliniai pasirodymai niekuomet jam nebuvo pagrindinė siekiamybė. Jis nuolat grodavo su kitais muzikantai, o viduje liepsnojantis noras toliau kurti didžiuliam instrumentiniam ansambliui nenurimo.

Prabėgus metams po istorinio orkestro išsiskyrimo Aleksanderis subūrė Berlyno šiuolaikinio džiazo orkestrą. Jo gretose netrūko kolegų iš „Globe Unity Orchestra“. Be to, prie šio kolektyvo prisijungė ir maestro žmona, puiki pianistė Aki Takase, 2014-aisiais viešėjusi „Vilnius Jazz“ festivalyje.

Skirtingai nuo „Globe Unity Orchestra“, naujai užgimusio orkestro skambesys buvo kiek kitoks, kur kas labiau turįs sąsajų su klasikiniu bigbendo skambesiu. Melodingi, iš anksto apgalvoti ir didžiąją dalimi struktūruoti kūriniai po truputėlį atsvėrė svarstyklių lėkštelę savo naudai.

Nenusisuko nuo klasikų

XX a. klasikinės muzikos bei laisvojo džiazo sintezė – būtent tai išskiria A. von Schlippenbacho kūrybą iš daugelio kitų. Du, iš pirmo žvilgsnio, priešingi poliai davė ir tebeduoda ypatingai saldžių vaisių. Bet tik iš pirmo žvilgsnio...

Vis tik Aleksanderio taip mėgstama Vienos naujoji mokykla buvo ne kas kitas kaip bandymas keisti ligtolines klasikinės muzikos taisykles, žengti į naujus garsinius laukus, kuriuose tonalumas nebebuvo svarbus. Tas pats ir su laisvuoju džiazu bei improvizacine muzika, siekusios ištrūkti iš prokrustiškų žanro rėmų. Tai dvi tos pačios monetos pusės.

Aleksanderio kūrybiniai vingius puikiai atspindi „Globe Unity Orchestra: raida. Maždaug iki 70-ųjų muziką kolektyvui rašė vien tik Aleksas, eksperimentuodamas su dvylikos tonų skale ir bandydamas išnaudoti joje slypinčias galimybes tik jam vienam suprantamais būdais. Kritikai netruko pastebėti Aleksanderio unikalumo. Kalbos apie džiazo ir europietiškos klasikinės muzikos simbiozę ėmė sklisti ne tik Senojo žemyno kuluaruose, bet ir už Atlanto.

Nuo 1970-ųjų į kūrybinį procesą vis labiau įsiliedavo ir kiti orkestro nariai, tačiau klasikos įtakos nebuvo atsisakyta. Antai „Globe Unity Orchestra“ repertuare atsirasdavo Austrų kompozitoriaus bei Bertoldo Brechto bendražygio Hanso Eislerio, sukūrusio Rytų Vokietijos himną, bei kitų kompozitorių kūrinių.

Radikalius pokyčius kūrybiniame kelyje ženklina devintasis dešimtmetis. Apie 1980-uosius orkestras pasuko visiškai laisvos improvizacijos keliu. Pats A. von Schlippenbachas prisimindamas šį laikotarpį pasakojo: „Mes atsisakėme bet kokių tonų, jautėme, kad galime surengti puikų pasirodymą vien tik improvizuodami. Prieš eidami į sceną net nesikalbėdavome apie tai ką turėtumėme atlikti. Tiesiog užlipdavome ant jos ir imdavome groti“. Taigi jie tapo laisvojo džiazo orkestru.

Tačiau posūkis į beribę improvizaciją neištrynė klasikinės muzikos iš A. von Schlippenbacho gyvenimo. Jis reguliariai savo darbuose sugrįžta prie jos ir savojoje kūryboje įpina klasikinių intertekstų. Vienas ryškiausių to pavyzdžių, 2006 m. pasirodęs maestro diptikas – „Twelve Tone Tales“, kuriame suskambo ir amžinojo atilsio iškeliavusio Aleksanderio dėstytojo Berndo Aloiso Zimmermanno kūrinys.

A. von Schlippenbachas, nepaisant, rodytųsi, radikalaus polinkio į improvizaciją, visuomet išlaikė pagarbų santykį su muzikos istorija ir tradicija. Jis tebesižavi JAV džiazo klasikų darbais ir savo namuose, nors ir neturįs daug laiko, bet klausosi bibopo eros įrašų, o Thelonious Monko kūrinius jis gali skambinti valandų valandas.

Pats Aleksas yra sakęs, kad niekuomet nesijautė darąs kažką revoliucioningo, o tiesiog ėjęs tolyn bei atrasdavęs vis kažką naujo. Be to, jis niekada nesiekė nieko sunaikinti ar sugriauti, o tiesiog ėjo pirmyn atsispirdamas nuo to kas jau buvo sukurta.

Pradėjęs nuo vyresniosios kartos muzikantų mėgdžiojimo, pamažu ėmė konstruoti savitą muzikinę kalbą, kurioje susilieja XX a. klasikinės muzikos mokykla, džiazo paveldas ir gaivališka improvizacija.

Skirtingų kartų dialogas

Vokietijos džiazo, dar žinomo Alberto Mangelsdorffo vardu, prizo bei kitų tarptautinių apdovanojimų laureatas spalio 18 d. „Vilnius Jazz“ publikai pasirodys kartu su Rodrigo Amado vadovaujamu „Motion Trio“ kolektyvu.

R. Amado saksofoną į rankas paėmė sulaukęs tik 17-os, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu ryškiausių laisvojo džiazo scenos vardų Portugalijoje. Aktyviai į savo šalies džiazo sceną įsiliejęs saksofonininkas tapo centrine Lisabonos „free“ džiazo ir improvizacinės muzikos varomąją jėga ir šiandien pelnytai vadinamas vienu Europos džiazo lyderiu.

„Motion Trio“ tai R. Amando (tenorinis saksofonas), Miguele Mira (violančelė) ir Gabriela Ferrandini (būgnai). Šiais trijulei negalėtume klijuoti tipinio džiazo trio etiketės. Įprastai greta saksofono bei būgnų girdimas kontrabosas šiame trio pakeičiamas violončele, o tai reiškia ne ką kitą, bet naujas žaidimo taisykles ir mažiau įprastą garsinį potyrį.

Alexanderio von Schlippenbacho ir „Motion Trio“ pasirodymas „Vilnius Jazz“ festivalyje – puikus šansas išgirsti dviejų skirtingų kartų dialogą, kuriame sąvokos sena ir nauja nėra prieš pastatomos viena kitai, bet priešingai – jos tampa vieningu muzikiniu kūnu.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

Naujienos e-paštu

RSS

2023.10.16

„Vilnius Jazz“ jaunųjų talentų konkurse triumfavo tūbos virtuozas

2023.10.14

„Vilnius Jazz“ įvertino Marijaus Aleksos nuopelnus Lietuvos džiazui

2023.10.11

36-ąjį festivalį „Vilnius Jazz“ pradės džiazo narsuoliai, kuriems neegzistuoja galimybių ribos

2023.10.09

Festivalis „Vilnius Jazz“ atkeliauja kupinas intriguojančių sugrįžimų ir naujų pažinčių

2023.10.05

Pranešimas spaudos atstovams

visos naujienos