Kertinės Prancūzijos muzikos asmenybės suvienijo savo talentus solidžiai programai po beveik trijų dešimtmečių pertraukos nuo 1997-ųjų, kai prestižinė Vokietijos įrašų kompanija ECM išleido šio dueto albumą „Poros“. Šių metų pradžioje ECM pristatė naują muzikantų albumą „Preludes and Songs“ („Preliudai ir dainos“), įgrotą išskirtinės akustikos „Reitstadel“ salėje Noimarkte, Vokietijoje. Jo muzikai skirtas šis koncertas.

Pasak D. Pifarély, tai nėra dueto sugrįžimas į praeitį. „Mes susitinkame dabartyje, kurią abu pasiekėme skirtingais keliais. Todėl siekėme pasidalyti idėjomis įsiklausydami į vienas kitą, gerbdami vienas kito patirtį“, – aiškino smuikininkas.

„Preludes and Songs“ – tai muzikantų kelio tęsinys, įpasminant jų kūrinius ir džiazo standartais tapusias Duke Ellingtono, George’o Gershwino, J.J. Johnsono, Jacques’o Brelio kompozicijas.

D. Pifarély ir F. Couturier susipažino dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje grodami Didier Levallet’o grupėje „Swing String System“. Vėliau smuikininkas ir pianistas susitikdavo įvairiuose jųdviejų kolektyvuose. Improvizacija – tik vienas kelių, atvedusių šiuos kūrėjus į šiandieną. Menininkų techninė meistrystė, platus akiratis ir laki vaizduotė leidžia jiems sklandžiai migruoti tarp džiazo, šiuolaikinės akademinės ir improvizacinės muzikos pasaulių.

Dominique’o Pifarély meistryste „Vilnius Jazz“ publika jau įsitikino 2015 metais, kai smuikininkas surengė festivalyje solinį rečitalį ir pasirodė su savo kvartetu.

Virtuozas smuikuoja nuo šešerių metų. Puikiu įvertinimu baigęs konservatoriją, jis pradėjo karjerą kaip tradicinis džiazo muzikantas – grojo D. Levallet’o grupėje „Swing String System“ ir šio kontrabosininko trio su būgnininku Gerard’u Marais, taip pat su vargonininku Eddy Louissu.

Eksperimentais smuikininkas susidomėjo, patekęs į Mike’o Westbrooko grupę bei „Vienna Art Orchestra“. 1985 m. D. Pifarély pradėjo bendradarbiauti su iškiliu prancūzų klarnetininku ir saksofonininku Louisu Sclavisu, o 1992-aisiais įkūrė su juo garsųjį „Sclavis/Pifarély Acoustic Quartet“, kuriame dar groja šiuolaikinio džiazo guru gitaristas Marcas Ducret ir bosininkas Bruno Chevillonas. Be to, D. Pifarély yra L. Sclavis’o kvinteto ir seksteto narys.

9-ajame dešimtmetyje menininkas ėmė eksperimentuoti ir su savo grupėmis. 1988 m. jis išleido pirmąjį albumą kaip grupės lyderis, ėmė plačiau reikštis su savo kvintetu, kuriame taip pat groja pianistas F. Counturier ir gitaristas M. Ducret.

Mėgstamas šio smuikininko formatas – mažos akustinės grupės, kuriose atsiskleidžia jo muzikavimo pilnatvė. Įvairuose trio ir duetuose D. Pifarély grojo su Joachimu Kühnu, Daniel’iu Humair’u, Vincent’u Courtois, Michel’iu Godard’u, Stefano Battaglia, Rabihu Abou Khalilu, Carlosu Zingaro.

Pasak kritikų, D. Pifarély modernizavo prancūzų džiazo smuikavimo meną, pasitelkęs savo nepaprastus techninius įgūdžius ir kūrybingumą. Jo brandžiajame stiliuje susijungia klasikinio smuiko, svingo tradicijos ir novatoriškas europietiško džiazo garsovaizdis. Jo muzika kupina permainingų nuotaikų ir spalvų, aitrių ir lyriškų vizijų.

Savo muzikos žodyną ir stilių D. Pifarély gludina solo projektuose, kuriuos vadina „kūrybinėmis dirbtuvėmis“, o smuiką – mažu orkestru, kuris reikalauja dėmesio kiekvienai detalei. Už menininko pečių juntama smuiko istorija, ji virtuozui – ne našta, o lobynas, praturtinantis kūrybą. Įdomu, kad D. Pifarély mėgsta įtraukti į projektus ir kalbamuosius tekstus, bendradarbiauja su literatais ir aktoriais.

Jo menas įamžintas daugelyje ECM leidinių – su šia kompanija smuikininkas bendradarbiauja daugiau kaip tris dešimtmečius. Muzikinėse kelionėse jį lydėjo, be jau minėtų garsenybių, Aki Takase, Craigas Tabornas, Stéphane’as Grappelli, Timas Berne, Michelis Portalas, François Corneloupas, Wolfgangas Reisingeris, François Raulinas ir daugelis kitų korifėjų.

D. Pifarély koncertuoja visoje Europoje, JAV, Kanadoje, Japonijoje, Indijoje, Artimuosiuose Rytuose, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje.

Pianistas Francois Couturier pelnė tarptautinį pripažinimą savo gebėjimu laisvai ir kartu apgalvotai derinti kūryboje džiazo, modernios akademinės ir improvizacinės muzikos kalbą. Tai liudija gausūs jo įrašai ECM ir kitose kompanijose, dalyvavimas Johno McLaughlino, Anouar’o Brahem’o, Jono Christenseno, D. Pfarely ir kitų garsenybių projektuose. 1980 metais F. Courturier menas buvo įvertintas Prancūzijos „Académie du Jazz“ (Džiazo akademijos) Django Reinhardt’o prizu.

Meilę klaikinei muzikai ir džiazui F. Courturier perėmė iš savo tėvo, pianisto mėgėjo, kuris buvo pirmasis jo mokytojas. Vėliau vaikinas studijavo klasikinę muziką ir muzikologiją Tūro universitete.

1977 m. jis subūrė savo pirmąją grupę „Impression“, o po metų įsiliejo į būgnininko Jacques’o Thollot kvintetą, kuriame susipažino su būsimu ilgamečiu kūrybos partneriu bosininku Jean-Paulu Celea. Jiedu įgrojo ne vieną albumą, drauge įkūrė didelį naujosios muzikos ir džiazo ansamblį „Passaggio“.

1981-1983 m. F. Courturier dalyvavo pasaulinėse J. McLaughlino grupės „Translators“ gastrolėse, po jų kelerius metus skyrė muzikos kūrybai ir įvairiems eksperimentams. Vėliau jo diskografiją papildė albumai, įrašyti su François Jeanneau, D. Levallet’u, Michel’iu Portalu, Larry Schneideriu, D. Pifarély, ūdos virtuozo Anouar Brahem’o trio, Danieliu Humair’u ir kitais prancūzų muzikais. Didelę dalį diskografijos sudaro ECM leidiniai.

Pianisto suburtas „Tarkovsky Quartet“, kuriame jis groja su akordeonininku Jean-Louisu Matinier, saksofonininku Jean-Marcu Larché ir violončelininke Anja Lechner, tapo tarptautine sensacija moderniosios klasikos ir džiazo sluoksniuose. Šio kvarteto repertuare greta muzikantų kompozicijų skamba klasikų J.S. Bacho, G.B. Pergolesi, D. Šostakovičiaus kūriniai.