Po pavadinimu „Post fluxiniai žaidimai“ paslėptas unikalus projektas – muzikos ir lyrikos vakaras, kurio metu prof. Vytautas Landsbergis skaitys savo poeziją, o Vladimiras Tarasovas ją užpildys užburiančiais perkusijos garsais.

„Tai spontaniški menininkų žaidimai, kai kūrėjai žaidžia garsu, tekstu ir vaizdu savo malonumui, nesistengdami įtikti žiūrovams ir klausytojams, vengdami šablonų bei standartų. O žiūrovai tampa ne tik šio vyksmo liudininkais, bet ir jo dalyviais“, – aiškina V. Tarasovas

Prof. V. Landsbergis papildo: „Muzika visada gelbsti. Nuovargio valandą taip pat. Tai beveik geriausia poilsio forma, galimybė perkelti save į tobulesnį grožio pasaulį ir nutolti nuo varginančių dalykų. Muzika ne vargina, muzika išlaisvina. Kaip sakė muzikos mokytojas Ignas Prielgauskas: „Žavėkis, ką nors išgalvojęs.“ Reiktų žmogų skatint, kad jis būtų tas išgalvotojas, arba – kaip mūsų klasikai sakydavo – „pramaniūgas“. Pramaniūgas yra gyvas žmogus.

Muzika man yra daug. Bendriausia prasme – vartai į pasaulį, į jo supratimą, žmogaus supratimą. Į savęs paties supratimą… Tai galimybė daug ką atrasti: ko dar nežinojai, ko dar nebuvai palietęs. Be to, tai sritis, kurioje aš daug dirbau įvairiais kitais atžvilgiais, kur yra įvairių padarytų ir dar nebaigtų darbų, bet ne jie man yra svarbiausi. Kartais pamąstydavau apie muziką, kaip apie pasaulio modelį, apie jo esmės išraišką pačiu švariausiu, gražiausiu būdu. Tai ne nauja mintis. Apie tai gudresni už mane žmonės kalbėjo, susivokę jau labai senoj senovėj.

Perkusininkas, kompozitorius, vizualiojo meno kūrėjas Vladimiras Tarasovas savo darbais įspaudė ryškų pėdsaką džiaze ir akademinėje muzikoje. Jis kuria muziką orkestrams, kino filmams, teatrui, nuo 1991-ųjų yra Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.

Menininkas į Lietuvą atvyko 1968-aisiais iš Archangelsko. 1971 metais tapo V. Ganelino trio nariu, įgrojo su juo 34 albumus, 2017 m. pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją už Lietuvos džiazo mokyklos sukūrimą.

Muzikas bendradarbiavo su daugeliu scenos meno atstovų ir institucijų, tarp jų – Štutgarto valstybiniu teatru, Niujorko Bruklino muzikos akademijos „Majestic Theatre“, Orleano „Josef Nadj Centre Choregraphique National“. 1999-2002 m. jis vadovavo Lietuvos rusų dramos teatrui, režisavo čia spektaklius.

Nuo 1991 m. V. Tarasovas dalyvauja personalinėse ir grupinėse vizualiojo meno parodose, kuria audiovizualines instaliacijas, kurioms temų dažnai suranda kelionėse po egzotiškas šalis. Menininkas rodė savo darbus Diuseldorfo „Kunsthalle“, Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje, Paryžiaus Pompidou centre, Venecijos bienalėje, „EXPO-2008“ Saragosoje, Majamio „Bass Museum of Art“, Stokholmo „Kulturhuset“, svarbiose Lietuvos parodų erdvėse bei kituose meno centruose.

Kūrėjas dėstė ir vedė seminarus Bremeno aukštojoje muzikos mokykloje, Podevilio meno centre Berlyne, Vizualiojo meno institute Orleane, Kalifornijos universiteto menų fakultete bei „University of the Pacific“, Diuseldorfo ir Vilniaus dailės akademijose bei kitose mokyklose.

Vladimiras Tarasovas nuolat pasirodo teatro, džiazo bei vizualiojo meno projektuose Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Rusijoje, JAV, kitose šalyse. Jis surengė ne vieną projektą su lietuvių bei užsienio literatais.

Perkusininkas yra muzikavęs su Andrew Cyrille’u, „Rova“ saksofonų kvartetu, Anthony Braxtonu, Lauren Newton, Butchu Morrisu, Thomaszu Stanko, Didier Petit, Marku Dresseriu, Gyorgy Szabadosu, Masahiko Satoh, Kazutoki Umezu, Anatolijumi Vapirovu bei kitais iškiliais džiazo ir improvizacinės muzikos kūrėjais.

Kompozitoriaus ir improvizuotojo talentas ryškiai atsiskleidžia V. Tarasovo soliniuose perkusijos projektuose. Jo diskografijoje – dešimtys solinių albumų. Menininko nuopelnai Lietuvos džiazui įvertinti „Vilnius Jazz“ apdovanojimu ir Birštono festivalio Didžiuoju prizu. Savo gyvenimo ir kūrybos patirtimi jis pasidalijo keliose autorinėse knygose.

Vytautas Landsbergis – Lietuvos valstybės, politikos ir kultūros veikėjas, kultūros istorikas, pianistas, muzikologas, Kovo 11 Akto signataras. Jis baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir tetaro alkademija), dirbo čia koncertmeisteriu, dėstė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus pedagoginiame institute, Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (nuo 1978 m. – profesorius).

1988–1990 m. buvo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, 1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas ir vienas Baltijos Valstybių Tarybos vadovų. 1996–2000 m. vadovavo Lietuvos Respublikos Seimui, 2004–2014 m. dirbo Europos Parlamente.

Daug nuveikė muzikologijos baruose tyrinėdamas Lietuvos XIX a. antros pusės–XX a. pradžios muzikinę kultūrą, ypač – M. K. Čiurlionio palikimą, skleisdamas avangardinio judėjimo Fluxus idėjas nuo pat jo atsiradimo praėjusio amžiaus viduryje.

V. Landsbergio nuopelnai įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija (2011 m.), aukščiausiais Lietuvos ir daugelio užsienio šalių valstybiniais bei visuomeninių organizacijų apdovanojimais ir premijomis.