„Vilnius Jazz“ festivalyje laukia antroji sprogimo banga: lietuvių grandas Liudas Mockūnas ners į laisvojo džiazo stichiją su dviem tokiomis pat spalvingomis, nepripažįstančiomis kompromisų asmenybėmis – vienu unikaliausių kontraboso balsų pasaulyje amerikiečiu Tomu Blancarte’u ir danų mušamųjų minimalistu Christianu Windfeldu. Abu Liudo partneriai yra žinomi Lietuvos publikai iš „Improdimensijos“ koncertų.

Liudas Mockūnas − vienas ryškiausių ir savičiausių saksofonininkų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei visame pasaulyje. Šis muzikantas klausytojus stebina savo įspūdinga instrumentų valdymo technika bei unikaliomis muzikinėmis idėjomis. Scenoje jis žaižaruoja pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Iš Liudo saksofono taurės ar klarneto žiočių pilasi ne tik trapūs tarsi pirmosios snaigės pianissimo, bet ir viską tarsi taifūnas nušluojantys fortissimo.

Iš Panevėžio kilęs pučiamųjų virtuozas jau ne vienerius metus tvirtai laikosi pasaulio improvizacinės ir džiazo muzikos elito gretose. Tai neabejotinai dinamiškiausias Lietuvos kūrėjas, nuolat migruojantis per skirtingų žemynų festivalių ir klubų scenas, lipantis į jas su tokiais scenos mohikanais kaip Agusti Fernandezas, Marcas Ducret, Williamas Hookeris, Samuelis Blaseris, Ryoji Hojito, Otomo Yoshihide, Kazutoki Umezu, Akira Sakata, Peteris Evansas, Nate‘as Wooley, Barry Guy ir kt.

Menininkas bendradarbiauja su su Pierre’u Dorge bei jo „New Jungle Orchestra“, Jacobu Anderskovu, Nilsu Davidsenu, Matsu Eilertsenu, Mikko Innanenu, Marku Solborgu, Jonasu Westergaardu, Jakobu Riisu, Jaaku Sooääru, Hugo Carvalhais, Vladimiru Tarasovu, Vladimiru Čekasinu, Arkadijumi Gotesmanu ir daugybe kitų savitų džiazo kūrėjų. Jis grojo su Andrew Hillo „Jazz Par“ oktetu, „Ibrahim Electric“, britų „TrioVD“, „Free Tallinn Trio“, Raymondu Stridu, Franku Gratkowskiu ir kitais džiazo novatoriais, randa vis naujų kūrybos partnerių tarp Skandinavijos, Baltijos šalių, Lenkijos, Portugalijos ir kitų kraštų muzikantų.

Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bei Kopenhagos ritminės muzikos konservatoriją, Liudas greitai įsitvirtino Europos improvizacinės muzikos scenoje. 2004 metais jis kartu su Stefanu Pasborgu pelnė Danijos muzikos apdovanojimą už grupės „Toxikum“ albumą. Saksofonininko meistriškumas yra įvertintas ir Lietuvos, Latvijos bei Prancūzijos džiazo konkursų premijomis, džiazo festivalių „Vilnius Jazz“ ir „Birštonas“ prizais už nuopelnus Lietuvos džiazui, Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“.

2011 metais menininkui įteiktas Lietuvos teatralų apdovanojimas „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią muziką dramos spektakliui. L. Mockūnas taip pat yra parašęs muzikos „Copenhagen Art Ensemble“, Klaipėdos kameriniam orkestrui bei styginių kvartetui „Chordos“. Jis vertinamas ir kaip šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjas, žinomų kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Anatolijaus Šenderovo, Arvydo Malcio, Viačeslavo Ganelino, Dietricho Eichmanno, Vykinto Baltako, Ramintos Šerkšnytės, Giedriaus Puskunigio, Osvaldo Balakausko, Vytauto Germanavičiaus kūrinių interpretuotojas, yra šiuolaikinės muzikos ansamblių „Gaida“, „Konvoj Art“ bei Lietuvos ansamblių tinklo narys.

Saksofonininkas koncertavo kaip solistas su „Kralovy Hradec Symphony Orchestra“, Lietuvos valstybiniu bei Nacionaliniu simfoniniais orkestrais, Šv.Kristoforo ir Klaipėdos kameriniais orkestrais, styginių kvartetu „Chordos“. Su įvairiais kolektyvais jis gastroliavo daugelyje Europos šalių, JAV, Kinijoje, Japonijoje, Izraelyje.

2021-aisiais savo įdirbį šiuolaikinės ir klasikinės muzikos baruose L. Mockūnas vainikavo monumentaliu albumu „Polylogues”. Šio atlikėjo diskografiją sudaro apie 70 albumų. 2008 metais jo kartu su dviem bendraminčiais – muzikos firmos „Thelonious“ savininku Valerijumi Anosovu ir džiazo mėgėju Danu Mikailioniu – įkurta muzikos leidybos kompanija „NoBusiness Records“ tapo 2020-ųjų „Vilnius Jazz“ prizo „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ laureate.

L. Mockūnas yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos džiazo katedros docentas, Šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos magistro studijų programos kūrėjas (kartu su kompozitoriumi Vykintu Baltaku). Šios programos ugdytiniai įsitvirtino „Improdimensijos“ sąjūdžio avangarde ir tapo tikru Vilniaus andergraundinio gyvenimo varikliu.

Iš Teksaso kilęs Tomas Blancarte’as jau daugiau kaip du dešimtmečius aktyviai reiškiasi eksperimentinės ir improvizacines muzikos baruose. Grodamas tiek solo, tiek su elektroakustiniu Peterio Evanso ansambliu, laisvojo džiazo ir „noise“ trio „Totem“, improvizaciniu postpanko kvartetu „Sweet Banditry“ ar postapokaliptiniu duetu su savo žmona Louise Dam Eckardt Jensen, T. Blancarte‘as nuolatos stumia improvizacinį meną į naujus kraštutinumus. Kontrabosas jo rankose tampa buldozeriu, nušluojančiu bet kokius įsivaizdavimus apie šio instrumento galimybes.

Su įvairiomis eksperimentinės muzikos grupėmis bosininkas plačiai gastroliuoja po Europą, Japoniją ir Šiaurės Ameriką, grodamas tiek andegraundo scenose, tiek svarbiuose tarptautiniuose festivaliuose.

Muzikantas studijavo džiazą Šiaurės Teksaso universitete ir Kopenhagos ritminės muzikos konservatorijoje. Daugiau kaip dešimtmetį intensyviai kūręs Niujorke, šiandien jis gyvena ir dirba Danijoje, kur įsteigė įrašų kompaniją „Marsken Records“, grįžo prie savo pirmojo instrumento eufonijos.

Jis toliau rengia tarptautinius turus su įvairiomis grupėmis, tarp jų – Kopenhagos kvartetu „Tactical Maybe“ ir niujorkietišku ketvertuku „Ephemeris“. Be to, bosininkas dėsto įvairiose Danijos konservatorijose ir Olborgo universitete.

Danų improvizuotojas, perkusininkas ir kompozitorius Christianas Windfeldas yra Orhuso karališkosios muzikos akademijos absolventas.

Tarptautinę karjerą muzikas pradėjo 19-kos, gastroliuodamas Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. Jis gyveno Stokholme, Niujorke ir Berlyne.

Ch.Windfeldui būdingas minimalistinis, bet itin ekspresyvus grojimo stilius. Jis dažnai apsiriboja vienu instrumentu, išskleisdamas visą jo galimybių spektrą. Perkusininkas kuria instaliacijas, dalyvauja meno parodose ir projektuose su rašytojais bei vaizduojamojo meno atstovais.

Jis įsiamžino daugiau kaip 30 albumų kaip lyderis, 2014 ir 2016 metais išleido du solinius albumus.

Menininkas pelnė daug apdovanojimų ir stipendijų, tarp jų – prestižinę, Danijos meno tarybos skiriamą „Jaunojo elito“ stipendiją (2015).