Trys unikalūs, skriejantys savo orbitomis džiazo meteorai – vienas ryškiausių britų džiazo talentų Shabaka Hutchingsas, marokietiškos „gnawa“ muzikos tradicijų saugotojas Majidas Bekkas ir vienas įtakingiausių pasaulio avangardinio džiazo ir improvizacinės muzikos perkusininkų Hamidas Drake’as – pirmą kartą susivienijo Europos gastrolėms, parengę užburiantį juodojo soulo, afrikietiškų melodijų bei šokio rifų ir energingo swingo mišinį.

Saksofonininkas Shabaka Hutchingsas jau lankėsi Lietuvoje su savo išradingomis grupėmis „Sons of Kemet“ ir „The Comet Is Coming“, kurios tapo šio dešimtmečio britų džiazo atradimu. O jų lyderis S. Hutchingsas vadinamas Londono džiazo scenos renesanso, kokio nebuvo nuo pat 7-ojo dešimtmečio, vienu įkvėpėjų.

Įdomu, kad šis nežabotos vaizduotės muzikas studijavo klasikinį klarnetą prestižinės Londono „Guildhall School of Music & Drama“ mokyklos koledže. S. Hutchingsas prisipažįsta nesukantis galvos dėl džiazo tradicijų, laikantis save muzikantu plačiąja prasme.

„Mes gerbiame muzikos istoriją ir dieviname muziką, bet nesistengiame sprausti savęs į žanrų rėmus“, – yra sakęs saksofonininkas apie savo grupę „Sons of Kemet“, kuri atlieka jo muziką. Šios grupės sudėtis labai neįprasta: saksofonas, tūba ir du mušamųjų komplektai. Stebina ir „The Comet Is Coming“ muzika – tai tikras apokalipsės garso takelis iš džiazo, fanko, psichodelinio roko ir elektroninių garsų.
S. Hutchingso ekscentriškos kūrybos fenomenas išaugo iš karibietiškų jo šaknų. Gimęs Londone, muzikas augo Barbadose, kur praleido dešimt mokyklinių metų, grojo klarnetu mokyklos grupėje, patyrė kaitrių karibietiškų karnavalų su kalipso muzika magiją. Tų masinių gatvės linksmybių, bendrystės dvasią jis perkelia į savo pasirodymus.

„Nenoriu būti panašus į Sonny Rollinsą ar Johną Coltrane’ą. Muzikoje aš remiuosi džiazo žodynu, bet nesu kostiumuotas maestro, raitantis prieš mikrofoną gražius garsus. Aš spjaudausi ugnimi“, – atviravo saksofonininkas.

S. Hutchingsas atkreipė į save dėmesį dar būdamas šviesaus atminimo saksofono meistro Pete’o Warehamo grupės „Melt Yourself Down“ narys. Jo paties pirmoji grupė buvo „Sons of Kemet“ (Kemet – tai senovinis Egipto pavadinimas). 2013 ir 2015 metais Jungtinės karalystės kompanijos „Naim Jazz“ išleisti šios grupės pirmieji albumai „Burn“ ir „Lest We Forget What We Came Here To Do“ sulaukė puikaus įvertinimo, o 2018-ųjų „Your Queen Is a Reptile“ tapo pačiu brandžiausiu.

Tarp ryškiausių S. Hutchingso projektų paminėtinas ir „Shabaka and The Ancestors“. Visų jo grupių muzika persmelkta spalvingos Londono klubinės kultūros įtakų. Džiazui vis dairantis į praeitį, S. Hutchingso muzika atvira dabarčiai ir nukreipta į ateitį.

Marokietis Majidas Bekkas yra plačiai vertinamas už indėlį į pasaulio muziką ir etnodžiazą, už unikalią tradicinės Šiaurės Afrikos muzikos ir džiazo improvizacijų sintezę savo kūryboje.
Jaunystėje menininkas grojo bandža Maroko grupėse, vėliau studijavo klasikinę gitarą Rabato muzikos ir šokio konservatorijoje, susidomėjo sakraline afrikiečių „gnawa“ muzika ir įvaldė jos tradicinį instrumentą – tristygę bosinę „guembri“.

1990-aisiais Majidas įkūrė grupę „Gnaoua Blues Band“, kurios muzikoje jungė afroamerikietišką bliuzą ir religinę „gnawa“. 1996 metais M. Bekkas tapo festivalio Rabate „Jazz au Chellah“ vienu vadovų.
Savo pirmąjį koncertą Europoje jis surengė 1997 metais su avangardo korifėjais Peteriu Brötzmannu ir H. Drake’u Miulūze (Prancūzija). Nuo tada marokietis dažnai kilo į Senojo žemyno scenas su džiazo ir pasaulio muzikos atlikėjais. Kaip solistas ir su įvairių sudėčių grupėmis M. Bekkas pasirodė „WOMEX“, Berlyno džiazo ir kituose reikšminguose festivaliuose, pernai gastroliavo su savo grupe JAV.
Tarp marokiečio scenos partnerių paminėtinos tokios iškilios figūros kaip Louisas Sclavisas, Archie Sheppas, Randy Westonas, Klausas Doldingeris, Joachimas Kühnas, Pharoah Sandersas. Su vokiečių pianistu J. Kühnu ir ispanų būgnininku Ramonu Lopezu jis įgrojo penkis albumus ir apkeliavo daugybę festivalių. Šis trio gyvavo daugiau kaip 16 metų.

M. Bekkas pelnė pripažinimą ir savo albumais: „Mogador“ buvo įvertintas Europos džiazo „Django d’Or“ apdovanojimu (2004), „Passport to Marocco“, įrašytas su K. Doldingerio grupe „Passport“, – Vokietijos džiazo apdovanojimu (2009), „Al Qantara“ – prancūzų „Académie Charles-Cros“ prizu (2015), „Magic Spirit Quartet“, įgrotas su jaunais skandinavų muzikantais, sulaukė „BBC Musical Magazine“ ir „Downbeat“ aukščiausių reitingų (2020).

2010 metais menininkui skirtas Maroko nacionalinio muzikos komiteto Al Farabi prizas už idėlį į Maroko muziką, 2018-aisiais – „Visa for Music“ už tarptautinę veiklą.

Vienas ryškiausių dabarties perkusininkų amerikietis Hamidas Drake’as pernai „Vilnius Jazz“ publiką sužavėjo projektu „Turiyja“, priminusiu šio muzikanto įkvėpėją – garsią džiazo kūrėją Alice Coltrane. „Ji mane įkvėpė dvasiniam ir estetiniam atvirumui, kurį nuolat puoselėju“, – teigė menininkas.

Su H. Drake’u trokšta muzikuoti visos žvaigždės dėl jo kūrybingumo ir neišsemiamo arsenalo, žavinčio intrumentarijaus, etninių spalvų ir ritmų bei žanrų įvairove. Nesuskaičiuojami projektai ir įrašai H. Drake’ą suvedė su Pharoah Sandersu, Marilyn Crispell, Misha Mengelbergu, Wayne’u Shorteriu, Malachi Thompsonu, Archie Sheppu, Joe McPhee, Matthew Shippu, Davidu Murray’um, Michaelu Zerangu, Billu Laswellu, Matsu Gustafssonu, Sylvainu Kassapu, Borah Bergmanu, Toshinori Kondo ir kitais džiazo grandais.

H. Drake’as gimė Luizianoje, o vėliau su šeima persikėlė į Ilinojaus valstiją, netoli Čikagos. Čia jis grojo būgnais roko ir ritmenbliuzo grupėse, kol sutiko saksofonininką Fredą Andersoną, kuris tapo jo ilgamečiu scenos partneriu.

Su J.Andersono grupe būgnininkas įgrojo savo debiutinius albumus, per jį susipažino su įtakinga eksperimentinės muzikos figūra George’u Lewisu ir kitais Kūrybingų muzikantų tobulėjimo asociacijos (Association for the Advancement of Creative Musicians – AACM), svarbaus Čikagos eksperimentinės scenos variklio, nariais, ėmė plėsti savo veiklą.

Jis tapo ir koros virtuozo iš Gambijos Foday Musa Suso „Mandingo Griot Society“ nariu, įsiamžino pirmajame šios grupės albume. Įvairiausiose sudėtyse H. Drake’as muzikavo taip pat su savo vaikystės draugu perkusininku Adamu Rudolphu. O 1978-aisiais užsimezgė ilgametė H. Drake’o partnerystė su „free“ džiazo trimitininku Don Cherry (1936-1995), kurį jis taip pat vadina savo mokytoju.

Kitą dešimtmetį spalvingą H. Drake’o partnerių būrį papildė Herbie Hancockas, Jimas Pepperis, Pierre’as Dørge ir kiti iškilūs improvizuotojai. Jis taip pat grojo „Latin“ džiazo grupėje „Night on Earth“, norvegų pianisto Georgo Gräwe’s kvartete, „DKV Trio“ su Kentu Kessleriu ir Kenu Vandermarku, viena seniausių Čikagos eksperimentinio džiazo grupių „Liof Munimula“.

Po J. Andersono mirties 2010-aisiais stabiliausiais perkusininko bendražygiais tapo saksofonininkas P. Brötzmannas ir kontrabosininkas Williamas Parkeris.

2018-aisiais H. Drake’as greta ilgamečių savo partnerių pradėjo groti ir su Čikagos avantroko grupe „Mako Sica“, išleido su ja du albumus. Kaip projektų lyderis ir vienas lyderių jis įsiamžino įvairių įrašų kompanijų daugybėje albumų. Paskutinieji įgroti su P. Brötzmannu ir afrikiečiu „guembri“ virtuozu Maâlemu Mokhtaru Gania, su Matu Walerianu, M. Shippu ir W. Parkeriu, su „Karuna Trio“, kuriame groja su A.Rudolphu ir Ralphu M.Jonesu, tai pat su pianiste Irene Schweizer.

2022 metais H. Drake’as legendinio muzikos žurnalo „DownBeat“ kritikų apklausoje išrinktas (jau ne pirmą kartą) geriausiu metų perkusininku.