Vienas ryškiausių laisvojo džiazo ir avangardo klarnetininkų Louisas Sclavisas savo 70-mečio proga leidžiasi į turą su klasikinės sudėties džiazo kvartetu, prie kurio grįžo po ilgos pertraukos. Pirmą kartą šiuos muzikantus jis buvo surinkęs 2017-aisiais projektui „Loin dans les Terres“, o šįsyk įgrojo su jais savo 13-ąjį albumą ECM įrašų kompanijai „Characters on a Wall“. Jį įkvėpė seno L.Sclaviso bičiulio dailininko Ernesto Pignon-Ernesto gatvės meno kūriniai.

Tradicinė kvarteto sudėtis pasirinkta neatsitiktinai: E.Pignon-Ernestas taip pat yra klasikas tarp savo kolegų: jo menas išsiskiria elegancija, subtiliu koloritu ir emocine drama. L.Sclavisas sėmėsi įkvėpimo bičiulio kūryboje ir įrašinėdamas 2002-ųjų albumą „Napoli’s Walls“, kuris sulaukė plataus pripažinimo. Tačiau tada kūrybiniu impulsu tapo dailininko Neapoliui skirti darbai, o šįsyk muziką įkvėpė pasaulio miestus, nuo Ramalos Palestinoje iki Romos Italijoje, puošiantys aštuoni E.Pignon-Ernesto koliažai: džiazo virtuozas kiekvienam jų skyrė po kompoziciją.

L.Sclavisą visada traukė muzikos žanrų ir stilių paribiai bei teritorijos, kuriose susitinka ultramodernumas ir tradicijos. Jis vienas pirmųjų panaudojo džiaze prancūzų liaudies muziką. Šio projekto kvarteto, artimiausio džiazui, muzikoje stipriai juntamas ir klasikos dvelksmas. „Kurdamas aš stengiuosi surasti kuo tinkamesnį būdą perteikti savo vizijas – kartais tam labiausiai tinka klasikiniai potėpiai“, – teigė L.Sclavisas.

JAV leidinys „The Village Voice“ yra jį pavadinęs ryškiausiu bosinio klarneto meistru po Erico Dolphy. Tačiau pats muzikas daug kartų įrodė, jog tikrasis jo instrumentas yra ansamblis. L. Sclavisas moka įstabiai prakalbinti pačius įvairiausius instrumentų ir atlikėjų derinius.

Louisas Sclavisas groja klarnetais ir sopraniniu saksofonu įvairių žanrų ansambliuose – nuo laisvosios improvizacijos iki šiuolaikinės akademinės muzikos. Jis taip pat reiškiasi kaip kompozitorius ir įrašų prodiuseris.

Groti klarnetu muzikas pradėjo devynerių ir dar iki studijų gimtojo Liono muzikos konservatorijoje muzikavo vietinėse pučiamųjų grupėse. Ankstyvajame karjeros etape tarp jo ansamblių buvo „Henri Texier Quartet“ ir Chriso MacGregoro „Brotherhood of Breath“. 1982-aisiais L.Sclavisas subūrė savo grupę, sukvietęs šešis muzikantus iš skirtingų Prancūzijos regionų. Vėliau jis koncertavo ir įrašė albumų su savo kvartetu, įvairiais trio, septetu.

Improvizuotojas įkūrė ir klarnetų trio, pakvietęs kartu groti Jacquesą di Donato and Armand’ą Angster’ą, su kuriais interpretavo ir šiuolaikinę akademinę muziką. „Ensemble Amarillis“ kvietėsi klarnetininką soluoti net baroko muzikos projekte.

Amplua kaitaliojimas – L.Sclaviso kasdienybė. Tačiau geriausiai jo muzikinę tapatybę atspindi bendradarbiavimas su laisvojo džiazo korifėjais Evanu Parkeriu, Lolu Coxhillu, Tony Oxley’u, Peteriu Brötzmannu, Triloku Gurtu, Cecilu Tayloru, Aki Takese, Enrico Rava, Nguyên Lê ir kitais. Jis įrašė trio albumų su Aldo Romano ir Henri Texier, Benjaminu Moussay ir Gillesu Coronado.

L.Sclavisas taip pat kuria muziką teatrui, šokio projektams ir filmams, yra įgrojęs su bendražygiais autorinės muzikos be improvizacijų. Jo kūryba įvertinta daugybe apdovanojimų, tarp jų – Django Reinhardto prizu „geriausiam Prancūzijos džiazo muzikantui“ (1988 m.), Barcelonos bienalės Pirmuoju prizu (1989 m.), „British Jazz Award“ MIDEM mugėje kaip „geriausiam užsienio menininkui“ (1990, 1991 m.), „Django d’Or” už geriausią metų prancūzų džiazo įrašą (1993 m.), Muzikos autorių, kompozitorių ir leidėjų asociacijos SACEM „Grand Prix“ (2009 m.).

Pianistas ir kompozitorius Benjaminas Moussay jau daugiau kaip 20 metų dalyvauja L.Sclaviso projektuose, sulaukdamas puikių įvertinimų. Dar karjeros pradžioje jis buvo pavadintas „klavišų burtininku“. Įdomu, kad prieš įstodamas į klasikinio fortepijono klasę gimtojo Strasbūro konservatorijoje, jis studijavo fiziką.

Galiausiai B.Moussay baigė džiazo fortepijoną Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje ir netrukus tapo Martialo Solalo tarptautinio pianistų konkurso nugalėtoju, pelnė antrąją vietą kaip solistas „La Defense“ nacionaliniame džiazo konkurse.

Įraše Benjaminas pirmą kartą įsiamžino 1994-aisiais su vokaliste Maria Laura Baccarini. Per ketvirtį amžiaus su įvairiais atlikėjais jis dalyvavo 19-koje įrašų sesijų. 2020-aisiais ECM kompanija išleido jo solinį albumą „Promontoire“.

Soliniai pasirodymai – mėgstamiausias šio pianisto amplua, nors scena jį yra suvedusi su visa plejada garsenybių, tarp jų – Marcu Ducret, Danieliu Humairu, Tony Malaby, Steve’u Swallow, Michel’iu Portalu, Vincent’u Peirani, Airelle Besson, Glennu Ferrisu, Archie Sheppu, Jerry Bergonzi, Davidu Liebmanu, Vincent’u Courtois, Bernardu Struberiu, Éricu Barretu, Denisu Colinu.

B.Moussay rašo muziką ir filmams bei teatrui.

Sarah Murcia kontrabosu susidomėjo ne iš karto – prieš tai ji daug metų studijavo fortepijoną ir violončelę, be to, įgijo Sarbonos universitete muzikologijos laipsnį, buvo įvertinta „Schola Cantorum“ prizu už orkestravimą.

Jai teko akompanuoti daugeliui dainininkų ir improvizuotojų, kurių dalis vėliau tapo ilgamečiais kūrybos partneriais. Pavyzdžiui, su dainininke ir muzikante Kamilya Jubran kontrabosininkė įgyvendino ne vieną svarbų projektą, drauge muzikuoja įvairių sudėčių ansambliuose.

Sarah realizuoja kūrybines idėjas 2001-aisiais savo suburtame kvartete „Caroline“. Vieną naujausių jo projektų įkvėpė Williamo Faulknerio proza. 2017-aisiais kūrėja subūrė naują kvartetą „Eyeballing“ su Benoit Delbecq’u, Olivier Py ir François Thuillier’u. Be to, ji vadovauja kartu su Sylvaine’u Hélary prancūzų kvintetui „La tête de Lark“, groja Magic Maliko kvartete „Base XP Requiem“, duete su Fredu Poulet’u, Sylvaino Cathala trio, „Pearls of Swines“ kvartete, pasirodo solo.

Visapusiška menininkė bendradarbiauja ir su šokio kūrėjais, rašo muziką kinui, kuria aranžuotes televizijos projektams, užsiima edukacine ir pedagogine veikla.

Christophe’as Lavergne yra vienas kūrybingiausių Prancūzijoje savo kartos būgnininkų. Baigęs perkusijos studijas Nanto konservatorijoje, jis gilino žinias Niujorko „New School“ ir „Drummer’s Collective“ su Billy Hartu, Adamu Nussbaumu, Charliu Persipu, Mike’u Clarku ir Marvinu Smitty Smithu.

Christophe’as yra ne tik vienas labiausiai užimtų Prancūzijos džiazo būgnininkų, bet ir gerai žinomas kitose Europos šalyse atlikėjas. Jis nuolat muzikuoja Danijoje su Simonu Spang-Hanssenu ir Mariane Bitran, Airijoje – su Ronanu Guilfoyle, Michaelu Buckley ir Tommy Halferty, Didžiojoje Britanjoje – su Julianu Siegelu, Italijoje – su Mauro Gargano.

Būgnininkas kelerius metus grojo Guillaume’o Saint-Jameso ansamblyje „Jazzarium“, dalyvavo projektuose su Ravi Coltrane’u, Drew Gressu, Chrisu Brubecku, grojo ir įrašinėjo muziką su Thôt, „Le Gros Cube“, „Caroline“, Emmanuel’iu Bexu, Stéphane’u Belmondo, Benoît Delbecq’u. Jis pasirodė Monrealio ir Barselonos, Paryžiaus „L‘Olympia“ džiazo festivaliuose, Tokijuje ir Maskvoje. Ch.Lavergne būgnai skamba kelių filmų garso takeliuose.