„Improdimensijos orkestras“ debiutavo 2020-ųjų „Vilnius Jazz“ festivalyje, sužavėdamas publiką azartu, išradingumu, neįprastais ausiai skambesiais. Netrukus jį virtualiai išgirdo ir Londono džiazo festivalio publika.

Šį kolektyvą subūrė improvizacinės muzikos meistrai Liudas Mockūnas ir Arnas Mikalkėnas iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Šiuolaikinės muzikos magistro programos buvusių ir tuometinių studentų bei jų bendraminčių.

Minėtą programą 2016 metais sukūrė L.Mockūnas kartu su kompozitoriumi Vykintu Baltaku ir prie dėstytojų komandos pakvietė prisijungti gerą bičiulį A.Mikalkėną. Naujoji programa net tik įpūtė šviežio oro į LMTA koridorius, bet netrukus tapo neatsiejama „Improdimensijos“ – improvizacijai, eksperimentams ir edukacijai skirtos kūrybinės platformos – dalimi.

Šios platformos ištakos – laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos koncertų ciklas „Improdimensija“, kurio idėja kilo 2011 metais Kaune, pianistui, perkusininkui ir kompozitoriui A.Mikalkėnui bei dabartiniam LRT „Klasikos“ vadovui Julijui Grickevičiui kartu su bičiuliais ėmus organizuoti muzikinius projektus įvairiausiuose laikinosios sostinėse vietose.

2017-aisiais „Improdimensija“ atvertė naują savo istorijos puslapį. Prie A.Mialkėno prisijungus ne tik Europoje, bet ir už jos ribų žinomam saksofonininkui bei kompozitoriui L.Mockūnui, finansų ir verslo valdymo konsultantui Eladijui Kirijanovui bei įrašų studijos „MAMA Studios“ savininkui ir garso režisieriui Arūnui Zujui, „Improdimensijos“ koncertai suskambo šioje studijoje Vilniuje.

Per keturis „Improdimensijos“ ciklo gyvavimo sostinėje metus jo scenoje pasirodė ne tik Lietuvos džiazo ir improvizacinės muzikos korifėjai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas, Dalius Naujokaitis, Juozas Milašius, Arkadijus Gotesmanas, Tomas Kutavičius ir daugelis kitų, bet taip pat pasaulinės žanro žvaigždės: Matsas Gustafossonas, Barry Guy, Nate‘as Wooley, Peteris Evansas, Johnas Butcheris, Jimas Blackas, Drew Gressas, Agusti Fernandezas, Frankas Gratkowskis ir kt.

Beveik visi iš užsienio atvykstantys improvizuotojai veda ir meistriškumo pamokas jauniesiems Lietuvos džiazmenams. „Improdimensija“ skatina ir puoselėja skirtingų kartų dialogą bei kolegišką bendradarbiavimą. „Improdimensijos“ scenoje su ryškiausiomis Lietuvos bei užsienio žvaigždėmis pasirodo ir jaunosios kartos muzikantai. Jie čia taip pat pristato savo kūrybą.

„Improdimensijos“ sąjūdis įkvėpė improvizacinės muzikos pakilimą Lietuvoje, kurio avangarde regime kūrybine energija trykštančius LMTA Šiuolaikinės muzikos magistro programos ugdytinius, tapusius neatsiejama Vilniaus „undergroundinio“ gyvenimo dalimi.

Jie aktyviai reiškiasi ne tik „Improdimensijos orkestre“, bet ir savo suburtuose ansambliuose – „Fleitų trio“, „Laivo Troupe“, „Džiazlaif“, „Kanalizacija“, „Dj. Extended ft. K. Jušinskas“ ir kt.

Ankstesniuose „Vilnius Jazz“ festivaliuose girdėjome „Improdimensijos orkestrą“, atliekantį dvi savo lyderių L.Mockūno ir A.Mikalkėno autorinės muzikos programas, o šįsyk savo estetinį požiūrį į improvizaciją pristatys šio orkestro muzikantų ansambliai. Jų pasirodymus vainikuos viso „Improdimensijos orkestro“ kūrinys, parengtas su prancūzų gitaros virtuozu ir kompozitoriumi Marcu Ducret.

Marcas Ducret yra vienas originaliausių nūdienos improvizuotojų. Scenoje jis primena žmogų-orkestrą. Puikiai valdantis akustines ir elektrines gitaras savamokslis virtuozas kuria savitą, nenuspėjamą, nepaklūstančią klasifikacijai muziką.

Karjerą gitaristas pradėjo grodamas folkloro, roko, šokių muzikos grupėse, akompanuodamas dainininkams ir pats dainuodamas. Tai buvo jo universitetai.

1986 metais M.Ducret tapo prancūzų „Orchestre National de Jazz“ nariu, ėmė reikštis vietos ir tarptautinėse džiazo scenose sulaukdamas pripažinimo. 1987-aisiais jis buvo apdovanotas Django Reinghardto prizu, 1988 ir 1989 metais „Jazz Hot“ žurnalas jį išrinko geriausiu Prancūzijos džiazo gitaristu. 1989-aisiais jis tapo SACEM (The Society for the Advancement of Continuing Education for Ministry) žvaigžde.

1991-aisiais M.Ducret pradėjo bendradarbiauti su amerikiečiu saksofonininku Timu Berne, ėmė nuolat koncertuoti su juo už Atlanto. Tarptautinė džiazuomenė gitaristą gerai žino iš jo darbų su T.Berne grupėmis „Caos Totale“, „Bloodcount“, „Science Friction“, trio „Big Satan“ (su būgnininku Tomo Rainey). M.Ducret nuolat groja džiazo gimtinėje.

Jis bendradarbiavo su Davidu Sanbornu, Django Batesu, Joey Baronu, Davidu Friedmannu, Michel’iu Portalu, Joachimu Kühnu, Franco Ambrosetti, Didier Lockwoodu, Miroslavu Vitousu, Enrico Rava, Adamu Nussbaumu, Michel’iu Godard’u, grupėmis „AKA Moon“, Louiso Sclaviso
ir Dominique Pifarely „Acoustic Quartet“, Andy Emler‘o kvintetu, Francois Jeanneau orkestru „Pandemonium“, „Copenhagen Art Ensemble“, „Ensemble Cairn“, Francois Corneloup’o ir Bobby Previte’o kvartetais, daugeliu kitų muzikos autoritetų.

Gitaristas stebina plačiais kūrybiniais interesais. Jis buvo įkūręs tentetą „Seven Songs“, savitai interpretuojantį 7 dešimtmečio popmuziką, grojo solo operos spektaklyje, koncertavo su kinų tradicinės muzikos atlikėjais, įgrojo kelių filmų garso takelius, bendradarbiauja su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Ictus“. Su vokalistais ir instrumentiniu ansambliu jis parengė projektą „Lady M“ pagal Wiliamą Shakespeare‘ą, įrašė su keliais ansambliais penkis „Tower“ albumus („Ayler Records“), įkvėptas Vladimiro Nabokovo prozos. M.Ducret traukia menų sintezės projektai.

Nuolatines gastroles gitaristas derina su meistriškumo kursais – surengė jų daugybę Prancūzijoje,
Italijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Suomijoje, JAV, Skandinavijos ir Baltijos šalyse.

M.Ducret diskografijoje – per 20 albumų, kuriuos jis išleido kaip lyderis.