Išgirsti džiazo scenoje violončelės solo – retenybė. Vincent‘as Courtois - vienas iš nedaugelio šio instrumento didmeistrių džiaze. Jis koncertuoja solo nuo 1995 metų, o solo albumus leidžia jau nuo 1990-ųjų. Jie sudaro nemenką artisto diskografijos, kurioje – arti 30 diskų, dalį.

„Įrašų studija yra unikali vieta – tai muzikinių kelionių ir paslaptingų maršrutų pradžios taškas, o mano partitūros – tarsi kelionių lėktuvai“, - yra sakęs menininkas.

„Vilnius Jazz“ scenoje skambėsiančią 2015-ųjų solinio albumo „West“ („La Buissonne“ įrašų kompanija) muziką violončelininkas lygina su didingu kraštovaizdžiu, po kurį kiekvienas klausytojas gali keliauti individualiu maršrutu pagal autoriaus „paslėptą žemėlapį“.

Anot Courtois, „West“ - tai kelionė į nežinomybę ir didelių atradimų pažadas“. Autorius poetiškai teigia, pasitraukęs į tremtį, kad publikai atvertų naujus horizontus.

Vincent‘as Courtois groja violončele nuo šešerių metų. Jis studijavo klasikinį instrumentą Paryžiaus konservatorijoje, o 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjęs groti su Didier Levallet‘u, Dominique Pifarely‘u bei Christianu Escoudé, atrado džiazą ir improvizacinę muziką.

1990-aisiais violončelininkas įkūrė savo kvartetą, vėliau įsiliejo į grupes „Pendulum Quartet", „Tukish Blend", „Zebra 3", Francois Corneloup‘o septetą, grojo įvairiuose trio ir Rabiho Abou-Khalilo grupėse. Itin dažnais jo scenos partneriais tapo klarnetininkas Louisas Sclavisas, trombonininkas Yvesas Robert‘as, pianistas Sylvie Courvoisier, saksofonininkas Michelis Portalas.

2006-aisiais Courtois subūrė naują džiazo kvartetą su Jeanne Lagt, Marcu Baronu ir Francois Merville‘u, 2010-aisiais - grupę WAT.

Klasikinis išsilavinimas suteikė violončelės virtuozui puikius profesinius pagrindus ir nepriekaištingą grojimo techniką. Courtois muzikavime paradoksaliai dera laisvė ir įstabus tikslumas, dėmesys detalėms.

Jis yra daugiau nei nuostabus violončelininkas. Atlikėjas sėkmingai reiškiasi ne tik džiaze. Jis sukūrė muziką „Cezariu“ apdovanotai ir „Oskarui“ nominuotai animacinei juostai „Ernestas ir Selestina“, įrašė kartu su Henriu Texier garso takelį Bertrand‘o Tavernier filmui „Šventoji Lola“, dalyvavo kino ir teatro projektuose kartu su Louisu Sclavisu, bendradarbiavo su literatais ir fotografais.

Džiazo scena violončelininką suvedė su visa plejada įžymybių, tarp jų - Pierre‘u Favre, Jimu Blacku, Tomasu Stanko, Dave‘u Douglasu, Joachimu Kuhnu, Dave‘u Hollandu, Michel‘iu Petrucciani, Gérardu Marais, Rita Mitsuko, Johnu Greavesu, Marilyn Crispell, Joëlle Léandre, Geraldu Cleaveriu, Ikue Mori.

2010 metais menininką už nuopelnus Prancūzijos kultūros ministerija apdovanojo Meno ir literatūros ordinu („Odre des Arts et des Lettres“).