Nedažnai „Vilnius Jazz“ scenoje išgirstame Islandijos atlikėjus, tad vienos iškiliausių šios šalies grupių pasirodymas – festivalio 30-mečio vertas įvykis.

Džiazo pianistės Sunna Gunnlaugs trio islandai didžiuojasi kone taip pat kaip Björk ar „SigurRos“. Trijulė išmaišė koncertais Europą, JAV ir Kanadą, yra išliaupsinta Austrijos, Vokietijos, JAV, Japonijos ir kitų šalių muzikinėje spaudoje.

Visi trys šios grupės albumai sulaukė aukščiausių įvertinimų gimtinėje, buvo pastebėti svetur. Albumas „Long Pair Bond“ (2011) Islandijos muzikos apdovanojimuose pelnė geriausiojo nominaciją, pateko į klausytojų ir kritikų sudarinėtus dešimtukus. „Distilled“ (2013) buvo nominuotas net keturiems Islandijos muzikos prizams, „All About Jazz“ portalas jį įtraukė į metų 12-kos geriausių sąrašą, o „JazzWrap“ išrinko Metų albumu. „Cielito Lindo“ (2015) laimėjo Islandijos muzikos apdovanojimą kaip geriausias džiazo albumas, leidinys „Nordische Musik“ jį įvertino penkiomis žvaigždutėmis.

Kompozicijas grupei rašo visi jos nariai, o jų įkvėpimo šaltiniai patys įvairiausi – nuo islandiškų melodijų iki Balkanų ritmų, Pietų Amerikos folkloro, Tomo Waitso ir George‘o Gershwino. Trio lyderė savo kūryboje dažniausiai remiasi islandų folkloru. Ji ypač vertinama už gebėjimą natūraliai ir elegantiškai sulydyti niujorkietiškos dvasios džiazą ir skandinavišką lyrizmą bei melancholiją.

Užaugusi mažame Islandijos pusiasalyje netoli Reikjaviko Sunna Gunnlaugs džiazą studijavo JAV, ilgai ten gyveno, ištekėjo už amerikiečių būgnininko Scotto McLemore, tapusio jos trio nariu, o galiausiai sugrįžo į gimtinę. Taigi ir savo kūryba ji atstovauja tarsi dviem skirtingiems pasauliams, žavėdama publiką ir kritikus abipus Atlanto.

Vaikystėje Sunnos netraukė fortepijonas, - jis atrodė mergaitei per daug akademiškas instrumentas. Ją kur kas labiau žavėjo vargonai, kuriais Sunna grojo viską – „Beatles“ melodijas, polkas, Johanną Straussą. Tačiau išgirdusi Billo Evanso trio, S.Gunnlaugs atrado fortepijoną ir susidomėjo džiazu.

1993 metais ji įstojo į Williamo Patersono koledžą Naujajame Džersyje (JAV), studijuodama ėmė ieškoti savo braižo kaip improvizuotoja bei kompozitorė, gilinosi į džiazo meistrų standartus. Susižavėjusi įkvepiančia amerikiečių džiazo scena, mergina po koledžo ryžosi persikelti į Niujorką, ten išleido debiutinį albumą su savo trio, į kurį įtraukė bosininką Daną Fabricatore ir būgnininką, savo būsimą vyrą Scottą McLemore.

Niujorke menininkė susitelkė į originalias kompozicijas, pradėjo rodytis garsiuose vietos džiazo klubuose sulaukdama entuziastingų kritikų įvertinimų. „Village Voice“ ją pripažino įspūdingu nauju džiazo veidu.

Netrukus pianistė subūrė ir kvartetą, pakvietusi prie jos su Scottu prisijungti saksofonininką Tony Malaby ir bosininką Drew Gressą. Kvartetas išleido du šiaurietiškos melancholijos kupinus albumus – „Mindful“ ir „Songs from Iceland“, grindžiamą islandų liaudies dainomis, su kuriomis S.Gunnlaugs užaugo.

Šiandien jos diskografijoje – beveik 20 albumų, kuriuos palankiai įvertino įtakingiausi džiazo leidiniai, tarp jų - „JazzTimes“, „Downbeat“, „Jazziz“, „Jazz Podium“, „Jazzman“, „Jazzwise“. Pianistės kompaktiniai diskai ne kartą buvo renkami į geriausiųjų dešimtukus JAV ir Kanadoje.

Šiuo metu S.Gunnlaugs gyvena Islandijoje ir daugiausiai reiškiasi su savo trio, kuris tapo reprezentaciniu Reikjaviko ansambliu.

Kontrabosininkas Thorgrimuras Jonssonas jau daugiau kaip 15 metų priskiriamas ryškiausiems Islandijos džiazo kūrėjams. S.Gunnlaugs trio jis groja nuo 2009-ųjų. Muzikas taip pat yra subūręs savo islandišką kvintetą, groja kvartete su broliu saksofonininku Olafuru, pianistu Agnaru Már Magnússonu ir būgnininku Matthíasu M.D. Hemstocku bei balkanišką muziką grupėje „Byzantine Silhouette“ su bulgarų, turkų bei švedų atlikėjais.

Th.Jonssoną lydi sėkmė ir kaip kompozitorių. Jo albumas „Constant Movement“ pelnė du Islandijos muzikos apdovanojimus, tarp jų – už autorinę kompoziciją. Menininkas įkvėpimo semiasi Balkanų, popmuzikoje ir europietiškame džiaze.

Amerikietis būgnininkas Scottas McLemore muziko kelią pradėjo roko grupėse. Svarbus impulsas tolesnei jo karjerai buvo pažintis su trimitininku Johnu D‘earthu. Susitikę meistriškumo kursuose Virdžinijos universitete, jiedu muzikavo įvairiuose projektuose, pasirodė Niujorko „Knitting Factory“.

1992-1993 metais Scottas studijavo džiazą „Old Dominion University“ Norfolke ir būgnus privačiai pas Howardą Curtisą, kuriam talkino projektuose kartu su bosininku Jimmy Mastersu. 1993-aisiais jis įstojo į Williamo Patersono koledžą Naujajame Džersyje, kuriame studijavo būgnus pas Johną Riley. Tuo metu atlikėjas pradėjo reikštis Niujorko scenose, gastroliavo po JAV su gitaristu Timu Reynoldsu.

1997-aisiais būgnininkas persikėlė į Niujorką, čia muzikavo su daugeliu džiazo talentų, tarp jų – S.Gunnlaugs, Benu Monderiu, Michaeliu Kananu, Tony Malaby, Angelica Sanchez, Chrisu Cheeku, George‘u Colliganu, Kerry Politzeriu, Marku Heliasu, Drew Gressu, Timu Berne.

Kaip grupių lyderis S.McLemore išleido albumus „Found Music“ (su T.Malaby, B.Monderiu ir Benu Streetu kompanijoje „Fresh Sound New Talent Records“) ir „Remote Location" (su S. Gunnlaugs, Óskaru Guðjónssonu, Andrésu Thoru ir Róbertu Þórhallssonu „Sunny Sky Records“).

Šiuo metu S.McLemore gyvena Islandijoje.