Vienas įdomiausių moderniojo džiazo kūrėjų M.Ducret daug metų bendradarbiauja su lietuvių šiuolaikinio džiazo ir improvizacinės muzikos lyderiu L.Mockūnu – nuo grupės „Toxicum“ ir „Copenhagen Art Ensemble“ projektų iki improvizacijų dviese. Šis tandemas 2005 metais pasirodė „Vilnius Jazz” scenoje, o 2011-aisiais išleido duetų albumą. Tačiau dalytis scena M.Ducret trio ir L.Mockūnui dar neteko.

M.Ducret trio gyvuoja jau 21 metus, yra priskiriamas prie šiuolaikinio džiazo flagmanų, pasirodęs daugybėje Europos festivalių, Afrikoje, Indijoje, Japonijoje. Visi jo nariai – etapinės prancūzų džiazo figūros, savo kūryba įtakojančios Europos džiazo raidą.

Kompozitorius ir gitaristas Marcas Ducret - vienas originaliausių nūdienos improvizuotojų. Scenoje jis primena žmogų-orkestrą. Puikiai valdantis akustines ir elektrines gitaras savamokslis virtuozas kuria savitą, nenuspėjamą, nepaklūstančią klasifikacijai muziką.

M.Ducret kūryboje susilieja nuožmios elektrinės atakos ir impresionistinės abstrakcijos, triukšmo ir roko gūsiai, flamenko ir šiuolaikinės klasikos spalvos, visos įmanomos muzikos formos.

Karjerą gitaristas pradėjo grodamas folkloro, roko, šokių muzikos grupėse, akompanuodamas dainininkams ir pats dainuodamas. Tai buvo jo universitetai.

1986 metais M.Ducret tapo prancūzų „Orchestre National de Jazz“ nariu, ėmė reikštis vietos ir tarptautinėse džiazo scenose sulaukdamas pripažinimo. 1987-aisiais jis buvo apdovanotas Django Reinghardto prizu, 1988 ir 1989 metais „Jazz Hot“ žurnalas jį išrinko geriausiu Prancūzijos džiazo gitaristu. 1989-aisiais jis tapo SACEM (The Society for the Advancement of Continuing Education for Ministry) žvaigžde.

1991-aisiais M.Ducret pradėjo bendradarbiauti su amerikiečiu saksofonininku Timu Berne, ėmė nuolat koncertuoti su juo už Atlanto. Tarptautinė džiazuomenė gitaristą bene geriausiai ir žino iš jo darbų su T.Berne grupėmis „Caos Totale“, „Bloodcount“, „Science Friction“, trio „Big Satan“ (su būgnininku Tomo Rainey). Tandemas įgrojo net 12 kompaktinių diskų. T.Berne įrašų kompanija „Screwgun“ išleido ir kelis M.Ducret solo albumus.

M.Ducret yra vienas nedaugelio europiečių, nuolat grojančių džiazo gimtinėje. Jis bendradarbiavo su Davidu Sanbornu, Django Batesu, Joey Baronu, Davidu Friedmannu, Michel‘iu Portalu, Joachimu Kühnu, Franco Ambrosetti, Didier Lockwoodu, Miroslavu Vitousu, Enrico Rava, Adamu Nussbaumu, Michel‘iu Godard‘u, grupėmis „AKA Moon“, Louiso Sclaviso and Dominique Pifarely „Acoustic Quartet“, Andy Emler‘o kvintetu, Francois Jeanneau orkestru „Pandemonium“, „Copenhagen Art Ensemble“, „Ensemble Cairn“, Francois Corneloup‘o ir Bobby Previte‘o kvartetais, daugeliu kitų muzikos autoritetų, yra trombonininko Samuelio Blaserio kvarteto narys (2010 metais jis koncertavo „Vilnius Jazz”).

Gitaristas stebina plačiais kūrybiniais interesais. Jis buvo įkūręs tentetą „Seven Songs“, savitai interpretuojantį 7 dešimtmečio popmuziką, grojo solo operos spektaklyje, koncertavo su kinų tradicinės muzikos atlikėjais, įgrojo kelių filmų garso takelius, bendradarbiauja su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Ictus“.

Vienas naujausių jo projektų – „Lady M“ su vokalistais ir instrumentiniu ansambliu pagal Wiliamą Shakespeare‘ą. 2011-2014 metais M.Ducret įrašė su keliais ansambliais penkis „Tower“ albumus („Ayler Records“), įkvėptas Vladimiro Nabokovo prozos.

Pastaraisiais metais M.Ducret itin traukia menų sintezės projektai. Jo albume „Qui Parle? muzika susipina su balso intonacijomis, literatūriniu tekstu bei jo ritmu. Projekte „Un sang d‘encre“ menininkas panaudojo šokį, video bei religinius istorinius tekstus, projektui „Morse, Vers les ruines, Histoire“ balsui, violončelei ir gitaroms su videoinstaliacija jis pats sukūrė tekstą.

Nuolatines gastroles gitaristas derina su meistriškumo kursais - surengė jų daugybę Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Suomijoje, JAV, Skandinavijos ir Baltijos šalyse.

M.Ducret diskografijoje – beveik 20 albumų, kuriuros jis išleido kaip lyderis. Naujausias – „Metatonal“ („Ayler Records“), įrašytas jo trio su kviestiniais muzikantais S.Blaseriu, saksofonininku Christophe Monniot ir trimitininku Fabrice Martinezu.

Bruno Chevillon‘as tęsia kontraboso grandų Jeano François Jenny-Clarko, Joelle Leandre ir Barre‘o Phillipso tradicijas, atverdamas naujus šio instrumento kūrybos horizontus.

Muzikas studijavo Avinjono konservatorijoje meną, fotografiją ir klasikinį kontrabosą, - ši netipiška patirtis turėjo įtakos jo požiūriui į improvizaciją, įžiebė jo polinkį į sintetinius menų projektus, norą eksperimentuoti. Kontrabosininkas bendradarbiavo su šokio menininkais ir kitais teatralais, fotografu Guy Le Querrec, sėmėsi įkvėpimo kino režisieriaus Piero Paolo Pasolini kūryboje.

B.Chevillonas pritapo daugybėje improvizacinės muzikos grupių. Jis dalyvavo visuose Louiso Sclaviso projektuose, išleido su saksofono grandu dešimt kompaktinių diskų, tarp jų – su jo trio bei „Acoustic Quartet“. Kontrabosininkas grojo trio ir su Yves‘u Robert‘u bei Aaronu Scottu, taip pat Christophe‘o Marguet‘o ansambliuose, Michel‘io Portalo kvartete, trio su Joey Baronu ir Danieliu Humairu, trio su Bernard‘u Lubatu ir Frabcois Corneloupu bei daugybėje kitų grupių. Svarbus jo kūrybos puslapis – projektai su pianistu Stephanu Oliva. Kartu jie įgrojo penkis albumus, sukūrė trio su Paulu Motianu, grojo kitomis sudėtimis.

B.Chevilloną ne kartą įtraukė ir klasikinės muzikos scena. Jis pristatė kūrinį kontrabosui ir sampleriui „Radio France“ festivalyje, įrašė kompoziciją su akordeonininku pagal radijo archyvų medžiagą, įkūrė grupę „Scoffio di Scelsi“, savitai nterpretuojančią kompozitoriaus Giacinto Scelsi muziką.

Gausioje B.Chevillono diskografijoje figūruoja visi svarbiausi šiuolaikinio prancūzų džiazo vardai.

Būgnininkas Ericas Echampard‘as per pastaruosius penkiolika metų siekia įtvirtinti naujus mušamųjų meno standartus Europos džiaze. Gavęs puikų klasikinį išsilavinimą jis stebina savo atvirumu visoms šiuolaikinės pop- ir eksperimentinės muzikos formoms.

1992 metais E.Echampard‘as pradėjo groti Bernardo Struberio grupėje ORJA, veliau tapo jo „Jazzteto“ nariu, o Jacques Di Donato jį pakvietė į savo kvintetą ir bigbendą „Système Friche“.

E. Echampard‘as tapo trokštamu prancūzų džiazo novatorių partneriu – įsiliejo į François Corneloupo trio, Claude‘o Tchamitchiano grupę „Grand Lousadzak”, Andy Emler‘o ansamblį „MegaOctet” bei jo trio. Scena būgnininką suvedė su tokiais iškiliaus improvizuotojais kaip M.Portalas, L.Sclavisas, Raymondas Boni, François Jeanneau.

Naujausi būgnininko partneriai – Dave‘as Liebmanas, Benjaminas Moussay, Christophe‘as Monniot, Fabrice‘as Martinezas, suomių akordeonininkas Kimmo Pohjonenas. Menininkas groja ir grupėje „Caravaggio“, kuri laviruoja tarp roko ir šiuolaikinės muzikos.

Multiinstrumentininkas, kompozitorius, grupių lyderis Liudas Mockūnas yra viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio džiazo bei improvizacinės muzikos žvaigždžių. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bei Kopenhagos ritminės muzikos konservatoriją, jis greitai įsitvirtino Europos improvizacinės muzikos scenoje. Šiandien tai bene dinamiškiausias Lietuvos džiazo kūrėjas, nuolat migruojantis per Europos festivalius ir džiazo klubus, randantis vis naujų kūrybos partnerių tarp Skandinavijos, Baltijos šalių, Lenkijos, Rusijos, Portugalijos ir kitų kraštų muzikantų.

Liudas yra grupės „Mockūno Nuclear“ bei „Traffic Trio“ lyderis, tarptautinių džiazo kolektyvų „Toxikum“, elektroakustinio trio „Red Planet“ vienas lyderių, „Copenhagen Art Ensemble“, Markuso Pesoneno „Hendecet“, Stefano Pasborgo „Free Moby Dick“ ir „Odessa 5“, tarptautinių grupių „Dirty Mountain“, „Heavy Beauty“, Mikko Innaneno „Innkvisitio“, šiuolaikinės muzikos ansamblių „Gaida“, „Konvoj Art“ bei Lietuvos ansamblių tinklo narys.

Muzikas groja duetuose su M.Ducret ir Ryoji Hojito, Barry Guy, Williamu Hookeriu, Petru Geniušu, Artūru Bumšteinu, Vladimiru Tarasovu, Mikko Innanenu, bendradarbiauja su Pierre‘u Dorge bei jo "New Jungle Orchestra", Jacobu Anderskovu, Nilsu Davidsenu, Vladimiru Čekasinu, Arkadijumi Gotesmanu, Matsu Eilertsenu, Marku Solborgu, Jonasu Westergaardu, Jakobu Riisu, Jaaku Sooääru, Hugo Carvalhais ir daugybe kitų savitų džiazo kūrėjų.

Jis grojo ir su Andrew Hillo „Jazz Par“ oktetu, „Ibrahim Electric“, britų „TrioVD“, „Free Tallinn Trio“, Matsu Gustaffssonu, Raymondu Stridu, Franku Gratkowskiu ir kitais džiazo novatoriais.

2004 metais Liudas kartu su Stefanu Pasborgu pelnė Danijos muzikos apdovanojimą už grupės „Toxikum“ albumą. Saksofonininko meistriškumas yra įvertintas ir Lietuvos, Latvijos bei Prancūzijos džiazo konkursų premijomis, džiazo festivalių „Vilnius Jazz“ ir „Birštonas“ prizais už nuopelnus Lietuvos džiazui, Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“. 2011 metais jam įteiktas Lietuvos teatralų apdovanojimas „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią muziką dramos spektakliui.

Menininkas yra žinomas ne tik kaip improvizacinės muzikos bei avangardinio džiazo atstovas, bet ir kaip šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjas. Jo repertuare - akademinės muzikos kūrėjų Broniaus Kutavičiaus, Anatolijaus Šenderovo, Arvydo Malcio, Viačeslavo Ganelino, Dietricho Eichmanno, Vykinto Baltako, Ramintos Šerkšnytės, Giedriaus Puskunigio, Arvydo Malcio, Osvaldo Balakausko kūriniai.

Saksofonininkas koncertavo kaip solistas su „Kralovy Hradec Symphony Orchestra“, Lietuvos valstybiniu bei Nacionaliniu simfoniniais orkestrais, Šv.Kristoforo ir Klaipėdos kameriniais orkestrais, styginių kvartetu „Chordos“. Su įvairiais kolektyvais jis gastroliavo daugelyje Europos šalių, JAV, Kinijoje, Japonijoje, Izraelyje.

Atlikėjo diskografiją sudaro apie 60 albumų. Liudas Mockūnas daug nuveikė eksperimentinio džiazo leidybai – jis yra vienas nepriklausomos įrašų kompanijos „NoBusiness Records“ įkūrėjų bei strategų.

Šiuo metu Liudas Mockūnas yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Kauno Vytauto Didžiojo universiteto džiazo katedrų docentas.