Grupė susikūrė 2000 metais ir jau po pirmųjų savo diskų atkreipė muzikos pasaulio dėmesį ypatinga muzikavimo maniera ir skambesiu. Kvintetas griovė šalto, melancholiško skandinaviško džiazo mitą, jungdamas savo kompozicijose amerikietiškojo ir europietiškojo „free“ džiazo tradicijas, semdamasis įkvėpimo Archie Sheppo, Dereko Bailey‘o, Charleso Minguso, George‘o Russello kūryboje.

Sunku būtų rasti kitą grupę, taip virtuoziškai ir sklandžiai gebančią supinti avangardinį džiazą ir šiuolaikinės akademinės muzikos idėjas. Stebina ir šio kolektyvo gebėjimas atsinaujinti, vos ne kiekvienu darbu pervertinti ankstesnę patirtį, paversti jį atradimu, o ne planinga kūrybinio maršruto stotele. Kad ir kiek ši grupė pasiektų, ji visada atrodo išalkusi eksperimentų, trokštanti tapti dar išradingesne ir drąsesne.

Kaip gi skamba jų muzika? Kai kas ją vadina siurrealistiniu džiazu, kuris nepaklūsta jokiai komponavimo logikai. Ji trykšta improvizuotais proveržiais, įtūžio pliūpsniais, bet sužavi ir trapaus grožio salelėmis, yra kupina netikėtų posūkių ir kartu gerai organizuota. Tai - Håvardo Wiiko ir Fredriko Ljungkvisto, pagrindinių grupės kompozitorių, nuopelnas.

Sudėtingas, painias kompozicijas penki džiazo asai vynioja nepaaiškinamai darniai, lyg bendraudami tarpusavyje telepatiškai. Vienas kritikas „Atomic“ muziką taikliai palygino su plėšriųjų ryklių sinchroniniu plaukimu.

Pirmą kartą grupės sudėtis pasikeitė 2014 metais, kai vietoje norvegų būgnininko Paalo Nilsseno-Love į kvintetą įsiliejo jaunas jo tautietis Hansas Hulbaekmo. Jis taip gerai pritapo, kad grupė didelio perversmo nepatyrė.

Visi „Atomic“ muzikantai yra rinktiniai savo instrumentų meistrai, o jų muzika – kur kas daugiau nei vien jų partijų suma.

Naująja sudėtimi ansamblis jau įrašė studijinį albumą „Lucidity“, kurį spėjo pristatyti ne tik Europoje, bei ir JAV, Japonijoje. Kvintetas iš viso išleido 13 diskų, tarp jų - du su grupe „School Days“ ir vieną su Čikagos avangardininko Keno Vandermarko kompanija. Visi grupės nariai groja ir kituose kolektyvuose.

Per visą savo karjerą „Atomic“ išliko viena svarbiausių Skandinavijos džiazo grupių. Ji pelnė kelis norvegiškus „Grammy“, švedišką „Jazzkatten“ bei kitų nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų.

Švedų saksofonininkas, klarnetininkas ir kompozitorius Fredrikas Ljungkvistas baigė Stokholmo karališkąjį muzikos koledžą, dar studijuodamas grojo įvairiose džiazo grupėse. 1993 metais jis subūrė savo kvartetą, kuris išleido du albumus.

2000-aisiais Švedijos koncertų organizacijos “Rikskonserter” užsakymu menininkas sukūrė muziką švedų ir amerikiečių projektui “Pipeline”, kuris buvo pristatytas Švedijoje ir už Atlanto.

Fredrikas išleido albumų su LSB trio (Ljunkvistas, Raymondas Stridas ir Johanas Berthlingas), su „Territory Band“, kvartetu „Parish“ (Bobo Stensonas, Matsas Eilertsenas, Thomasas Strønenas ir Ljungkvistas), su kvintetais „Firehouse“ ir „Yun Kan“, grupe „The Deciders“, „Fire! Orchestra“, amerikiečių džiazo pianiste Marilyn Crispell.

2004 metais Švedijos džiazo draugija jį išrinko Metų muzikantu.

Švedų trimitininkas Magnusas Broo, baigęs studijas Šiaurės Teksaso valstybiniame universitete, grojo Fredriko Noréno grupėje, bendradarbiavo su Lennarto Åbergo orkestru. Jis vadovauja savo kvartetui, groja grupėje „Angles 8“, bendradarbiauja su Fredriko Nordströmo kvintetu.

Norvegų pianistas ir kompozitorius Havardas Wiikas yra vienas iškiliausių savo šalies improvizuotojų. Jis debiutavo džiazo scenoje 1995-aisiais su grupe „Element“, vėliau buvo centrinė „Free Fall“, „School Days“ figūra, buvo subūręs ne vieną savo trio, grojo grupėje „Motif“, taip pat dviese su Hakonu Kornstadu, projektuose su Axeliu Dorneriu, Fredriku Ljungqvistu ir kitais muzikantais. Jis bendradarbiavo su tokiais džiazo gigantais kaip Kenny Wheeleris, Lee Konitzas, Joe Lovano, Kenas Vandermarkas.

Kontrabosininkas ir kompozitorius Ingebrigtas Håkeris Flatenas studijavo džiazą Trondheimo konservatorijoje, vėliau savo braižą formavo grodamas su įvairomis Skandinavijos ir užjūrio grupėmis. Prieš keliolika metų muzikas persikėlė į JAV ir ten ėmė burti savo kolektyvus.

Ingebrigtas Flatenas savo mokytojais vadina Dereką Bailey, George‘ą Russellą, Chrisą McGregorą, kino režisierių Ingmarą Bergmaną, o įkvėpimo šaltiniais – pank muziką ir šiuolaikinį popsą, kasdienybės vaizdus ir garsus. Kritikai lygina kontrabosininką su tokiomis garsenybėmis kaip Paulas Chambersas, Wilburas Ware‘as, Charlie Hadenas, Malachi Favorsas.

Be Ingebrigto žingeidumo ir lankstumo būtų sunku įsivaizduoti „The Thing“, „Free Fall“, „Atomic“, „Scorch Trio“ projektus. 2004-aisiais improvizuotojas debiutavo ir kaip lyderis su savo suburtu „Chicago Sextet“, o nuo 2011-ųjų jo estetikos ir filosofijos reiškėja tapo ir Ostine (Teksasas, JAV) įkurta grupė „The Young Mothers“.

„Savi kolektyvai įkvepia kūrybai, bet man labai svarbu, kad partneriai jaustų muzikavimo laisvę, nesuvaržyti jų polėkio“, - taip savo meno principus apibrėžė eksperimentus mėgstantis atlikėjas.

Ingebrigtas Flatenas koncertavo ir įrašinėjo muziką su Frode Gjerstadu, Dave‘u Rempisu, Bobby Bradfordu, the „AALY Trio“, Kenu Vandermarku, Stephenu Gauci, Tony Malaby, Danielu Levinu, Dennisu Gonzalezu and daugybe kitų džiazo meistrų.

Įtakingo džiazo žurnalo „Downbeat“ kritikų apklausose jis tris kartus buvo pripažintas kylančia akustinio boso žvaigžde ir kartą – elektrinio boso talentu.

Norvegų būgnininkas Hansas Hulbækmo yra vienas perspektyviausių Skandinavijos džiazo talentų. 2014 metais Prancūzijoje jis debiutavo su grupe „Atomic“ beveik ekspromtu – tik po valandą trukusios garso repeticijos ir taip patiko scenos partneriams, kad iš karto tapo naujuoju kvinteto nariu. Jo grojimo maniera panaši į primtako, bet kartu ir savita, įliejusi grupei šviežio kraujo.